Paskutinis stiuardesės sakinys

Po lėktuvo katastrofos stiuardesė Monika sunkiai valdė kojas. Iškentė dvi operacijas, o gydymui nesimatė ir galo. Rankų lūžiai irgi lėtai gijo, bet gydytojai Monikos sužadėtinį Deimantą guodė: „Gersite vestuvių šampaną... Tikrai gersite... Rankomis susikabinę dar eisite savos laimės keliais... Nors visiškai už jos kojas, tiesa, tai negarantuojam... Invalide visam gyvenimui gal ir neliks... Bet mylintis vyras galės ją ir ant rankų nešioti... Dainuok, žmogau... Po tokios nelaimės jos veidas nuo rytmetinės aušros nesiskiria... Grynas stebuklas, kad jos grožį išsaugojo nuo liepsnų toji nežemiška jėga... ”
Katastrofa ar nelaimė - tai dvi sesės. Dvynukės ir neatskiriamos. Lėktuvo žiaurioje avarijoje mūsų sostinėje neseniai žuvo septyni keleiviai. Dar apie keturiasdešimt buvo sunkiai sužeisti. Po nesėkmingo bandymo pakilti iš oro uosto lėktuvas įsirėžė į betoninį užtvarą, perkirto plentą ir, sustojęs lauke, užsiliepsnojo. Žmonės gelbėjosi kaip išmanydami. Kai kurie užduso nuo dūmų, kiti iš lėktuvo, lyg liepsnojančio fakelo, rėkdami šoko ant žemės. Sudegė ir pusė lėktuvo įgulos.
Deimantas, dirbęs barmenu kavinėje „Vakaras”, apie šią siaubingą avariją išgirdo per radiją.
Šimtas pirmuoju reisu į Čekijos sostinę skridęs lėktuvas liepsnodamas sprogo užmiesčio lauke. Iš pradžių jis nepatikėjo. Bet, kai jam paskambino į kavinę Monikos gera draugė stiuardesė Aja, besiruošusi skristi šimtas penktuoju reisu į Italiją, ir verkdama papasakojo apie nelaimę, Deimantas paprašė „Vakaro” savininkės, kad jį kas nors kitas pakeistų darbe. Skausmas tiesiog lyg aštrus peilis perrėžė jo krūtinę, ir jis vos nesukniubo už baro.
Sėdęs į taksi jis išmaišė keletą ligoninių. Puldinėjo čia vienur, čia kitur. Buvo visiškai be nuovokos. Jis jau įsivaizdavo, kad jo Monika guli morge amžinai užmerktom akim. O dar šiltas kraujas, tarsi nunokusių šermukšnių krešuliais, lėtai sunkiasi ir didelėm dėmėm dažo nelabai švarią baltą paklodę, užmestą ant jos sumaitoto kūno.
Bet Monika buvo ligoninės operacinėje chirurgų ir dievo rankose. Chirurgai pjaustė ir siuvo jos jauną kūną, kaip jiems reikėjo, o dievas savo rankose laikė Monikos gyvybės mažytę liepsną.
Deimanto ir Monikos pareiškimas tuoktis jau prieš mėnesį buvo paduotas į metrikacijos biurą. O Deimantui prieš akis ne biuras žaižaruojančiais elektros šviestuvais rodėsi, bet liūdnasis bažnyčios fasadas. Gėlių ir žvakių kvapas prie jo mylimosios amžino guolio...
Tik po penkiasdešimt dienų Monika paliko ligoninės palatą. Ir tik viena lazdele pasiramsčiuodama.
O lankė ją ligoninėj ir mama, ir patėvis. Iš Švedijos buvo atvažiavęs ir Monikos brolis. Bet daugiausia ją prižiūrėjo tai Deimantas. Kiek buvo bemiegių naktų, visokiausių abejonių, o rūpesčių grandinė jam tai ne sidabro smiltelėm dengėsi. Vaistams ir gydytojams pinigų išleista visas kalnas, o jo viršūnės dar nematyti. Na, davė jos mama, brolis. Bet jis tai... Ką čia šnekėti? Jo sužadėtinė. Jam ir pagrindinis rūpestis. Jo meilė liepsnų ir kaulo lūžių iškankinta. Ir ačiū, žeme geroji, kad ją nors gyvą man palikai...
Po keletos dienų jų vestuvių data. Bet baisu ir liūdna darėsi Deimantui. Jeigu Monikai į rankas įdėtum dar ir antrą lazdelę, tai pirmos grupės invalidumas garantuotas. Be lazdų dar pusė bėdos. Iš pradžių jis dar galvojo, kad reikia atidėti vestuves. Monika po ligoninės apsigyveno Deimanto bute. Šį vieno kambario butą su virtuve Deimantui prižadėjo iš valstybės fondo nupirkti Monikos mama. Jam - už dukters slaugymą, už gerą širdį, už vestuves. Jinai buvo turizmo firmos galinga viceprezidentė.
Bet vestuvių datos Deimantas į „sveikesnius Monikos laikus“ nenukėlė. Atkalbėjo ir draugai, ir Aja. Ypač lipšni buvo šitoji Monikos draugė. Jos kuklių vestuvių scenarijus buvo toks: mažyčiam restorane, be didelio triukšmo, lėta muzika, tik patys artimiausi draugai - kiek telpa į tris,, Golfus“. Suknią Monikai mes, draugės, parinksim. Gėlės - ne vyro bėda. Pačios ją gražiai išpuošim. Pinigų irgi susimesim visi. O vestuvių aukso žiedą ant jos balto pirštelio - antrą kartą - tylioj bažnyčioj galėsi užmauti, kai Monika sustiprės. Taip paprastai ir kukliai atšvęsim jūsų vestuves. Ir kam tas datas kaitalioti...
Pirko Aja už Deimanto ir draugų surinktus pinigus visokiausių vestuvinių daiktų, tarsi savo vestuvėms ruošdamasi. Monika sėdėdama kambaryje visiškai pakluso Ajos „diktatui“. Ir Deimantas viskam pritarė.
Pokyliui jis užsakė jaukų užmiesčio restoraną. Sava kavinė atkrito - per daug jau čia buvo linksma.
Ir metrikacijos biure, ir restorane sunkiai krypavo jaunoji, svočios Ajos ir Deimanto prilaikoma. Lazdelę buvo palikusi savo brolio Pauliaus mašinoje. Be galo daug ašarų Monikos akių gelmėse buvo susikaupę. Karštų, neišverktų melsvų padangių gražios dukros ašarų. Jinai labai gailėjosi, kad pasidavė Ajos įkalbinėjimams būtinai atšvęsti vestuves. „Kol dar Deimantas neapsigalvojo, ir kol rugpjūčio mėnuo kvepia medum. “
Na, valso jaunieji nešoko, bet svečiai ūžė kaip Gariūnų turguje. Kam čia labai svetimas skausmas prie širdies šiais laikais glaudžiasi? Gal tik iš pradžių, kol negirti, šiokio tokio etiketo laikosi. Ir užjaučia, ir dūsauja, ir ašarą veidu jautresnis paridena... Paskui tam šurmulyje viskis ir kokteiliai viršų paima... Visi esam iš tos pačios gyvenimo molio duobės... Tirštos, lipnios...
Užteko per šias vestuves ir kvailiojimų. Kas jau čia gerdami būna kuklūs? Buvo vienas „Golfo“ šokis į elektros stulpo atramą. Laimei, piršlys Gailius, susipykęs su svočia, upės tilto turėklų neišbandė savo naująja mašina. Oro uosto mechanikas, tas praturtėjęs iš benzino machinacijų naujalietuvis gelsvais Puškino bakenbardais.
Lyg prieš naują kainų pakėlimą gėrė visi svečiai. O jauniesiems ir visus jų sveikinimus sunku bus beatsiminti... Skambėjo taurės ir už Monikos bei Deimanto šiltas gražias dienas... Už jų didelį turtą širdžių... Už jų žvaigždėtas rugpjūčio naktis... Už jų „aukso puodą“...
Apie vaikus ir rūtų vainikėlį tai nedainavo. Traukė Maironį. Ir pylė už savo tėvynę brangiausią - kas tik buvo ant stalų. Visi jauni, patriotiškai nusiteikę. Pasak Monikos brolio Pauliaus, šitas mūsų gyvenimas - tai švediškas stalas. Tik reikia prie jo drąsiau brautis. Prie tokio stalo ubagai neina - laužiasi turtingieji. Jis iš banko tūkstančius dolerių paėmęs savo verslui. Ir nuo Švedijos pradėjo. Ten tai rinka...
Gerai nutraukė ir Deimantas. Kaip čia negerti? Visi iš visų šonų meilina, ir Monika nedraudžia. Jaunoji tik Stakliškių midų savo smailiu rausvu liežuvėliu laižė. Kur jinai, vaistus vartodama, viskį taurėmis gers? Ir gražiai, ir graudžiai už stalo atrodė jaunoji. Kaip bitė ant aušros spindinčio žiedo. Draugių papuošta šviesiai gelsva aksomo suknele. Rytmečio lengvo dangaus spalva. Tokio dangaus, kur taip gražiai prasideda visų laimingų stiuardesių keliai.
Monikos suknelė iki pat žemės. Kad kojų randus slėptų. Nors kairėje pusėje skeltukas visai normaliai per visą vakarą švietė. Mat, kairė koja po operacijų liko ne tokia randuota. Ir šukuosena, ir rožė prie suknios, ir batukai buvo puikūs. Bet jiems vestuvinis valsas neskambėjo. Neteko šokti. Ir jaunosios nuometo Monikai ant galvos nebuvo. Taip jinai norėjo. Ir toks buvo Ajos mostas - kukliam draugų rate jau geriau be jo. Tik Povilaičio šlageriai drebino užmiesčio restoraną, šviesiai rugpjūčio nakčiai besisupant violetinių debesų properšose.
Jaunuosius į butą parvežė Armis. Padavėjas iš,, Vakaro“ kavinės su svočia Aja padėjo jiems užlipti į trečią aukštą. Atsibučiavo kaip kokie rusai oro uoste - skruostu glaudėsi prie skruosto. Tik Aja ilgai į Deimanto žandą lūpas trynė. Na, ir šiaip jam per visas vestuves ne tik paslaugios piršlienės dėmesį rodė. Prieš Deimanto akis jinai visą vakarą geismingai žaidė ir lūpom, ir akim, ir šokdama apvaliu užpakaliuku. Jos rausva, lyg Drakulos krauju nudažyta suknia su dviem skeltukais ne tik vieną piršlį varė į „maloningąją pagundą“. Tas tai dėl savo kvailumo, norėdamas pabėgti iš vestuvių, su mašina rėžėsi į stulpo atramą.
Padavėją Armį du kartus per šokius buvo nusivedus už restorano kiemo tujų. Ir tikriausiai ne žvaigždžių skaičiuoti. Ajos tie nuogų kojų žaibai ir Deimantui draskė širdį. Nors ir švelniai glaudė prie savęs Moniką, bet Ajos „atvirukas“ visąlaik jam prieš akis žibėjo.
Jis, prieš baigiantis kavos ir torto paskutinėms dalyboms, gerdamas su restorano linguojančiu padavėju (taip sakant, vyriausiuoju) paskutiniuosius „Metachos“ likučius, varė nuo savęs šalin žiaurią niekšišką mintį: „O gal reikėjo iš karto susituokti ir su Aja... Viena - liūdnai kasdienybei, kita labai tiktų šventėms... “
Deimantą veikė ir „Metacha“, ir ant jos dar užpiltas šampano žvaigždynas. Jis uždegė naktinę lempą. Beveik plikai nusirengė. Viskas - vestuvių finalas baigtas. Savo rūbus sumetė į fotelį vienon krūvon. Atsisėdęs ant sofos Monikai nusegė suknelę. Jinai liko su trumpučiu apatinuku.
Monika iš lėto atsigulė į kvepiantį patalą. Girtas Deimantas nieko nekalbėjo. Jis tik baisiai norėjo, kad vietoj Monikos plačioj sofoj dabar gulėtų nuoga Aja. Jis, gana grubiai pradėjo glamonėti Monikos krūtis. Ir bučiavo ją su kažkokiu vos sutramdomu įniršiu. Lyg iš reikalo, tarsi gėdindamasis savo bejėgystės. Bet jam jau buvo viskas nesvarbu. Jis, vyras stiprus ir gražus, turi žmoną invalidę. Ir kaip gydytojai sakė: „Dainuok, žmogau, ir ant rankų ją nešiok... “
Po ilgos pauzės, jo lūpos, nuo kvapnaus ir suprakaitavusio veido, artėjo prie šiltų Monikos krūtų. Jinai jo geidė, bet tas geismas buvo visai kitoks nei anksčiau. Deimantas maldavo dangaus galingą Tėvą, kad jis savo naktį ant sofos patalo jaunavedžiams paverstų vasaros liepsninga pieva. Ir, kad toj pievoj žemuogių pernokusiais lašais kvepėtų toks artimas nuogas Ajos kūnas. Bent jau šią naktį...
Bet Deimantas bučiavo Moniką. Jis lūpomis siurbėsi į jos kūną, tarsi į šiltą, po lietaus skaisčią rugpjūčio vaivorykštę. Rankomis glostė jos kojų randus. Monika ir verkė, ir dejavo. Jos rankos įsikibo į jo plaukus, bet Deimantas nejautė jokio skausmo. Monikos dešinės kojos kelis niekaip nesusilenkė, smigo aštriu kaulu į Deimanto krūtinę. Bet šitas skaudulys jam buvo saldus. Juk jo teisėtos žmonos kūnas jam baltavo prieš akis. Ir nors šilkiniu apatinuku aptemptas, bet baisiai randuotas, be grožio.
Jis pasislinko aukštyn. Monikai suglaudė kojas. Jinai jį apsikabino per liemenį. Deimantas užsimerkęs bučiavo jos suprakaitavusį veidą. Monika visa virpėjo. Ir Deimantui pasirodė, kad tokio uraganinio geismo neatlaikytų ir plienas. Po kelių minučių jis, rėkdamas kažkokius padėkos žodžius ir savo moteriai, ir dangui, ir Ajai, išliejo daug lipnių geidulio nakties žvaigždelių ant baltutėlaičio apatinuko šilko.
Monika vos kvėpavo. Ji pašnibždomis paprašė Deimanto atsigerti. Sakė, tuoj numirsianti. Jis iš šaldytuvo atnešė  „Tonikos“ nugertą butelį. Jinai nurijo keletą gurkšnių. Butelį pastatė šalia sofos. Deimantas atsigulė. Jis padėjo savo sunkią galvą ant Monikos šiltos krūtinės, lyg ant lengvo, šviesaus vasaros pabaigos debesėlio.
Jų mažam bute girdėjosi, kaip gatve nušvilpdavo viena kita mašina. Miestas grimzdo į saldaus miego slėnį, kur žemų debesų pilys savo kuorus buvo apliejusios kvapniu pienu. Jis tarsi lašėjo ant namų stogų, blizgančių grindinio akmenų. Ir, rodos, visi gražiai pakirpti, neaukšti miesto medžiai, tarsi kokie legendų kariai, brenda neskubėdami per šiltą naktį. Ir be jokio žingsnių aido leidžiasi upės krantu į žvaigždėtą melsvą vandenį.
Deimantas jau buvo užmigęs. Tik Monikos skruostu vis ritosi ir ritosi ašaros tarsi Paukščių Tako liepsnelės.
Po kiek laiko Monika iš oro uosto valdžios gavo nemažą vienkartinę piniginę pašalpą. Ir didelė jos dalis nuėjo vaistams bei vizitacijoms pas gydytojus. Deimantas metė barmeno darbą. Dabar jis buvo įsitaisęs oro uoste konditerijos parduotuvėje tiekėju. Suko furgonėlio vairo riestainį ir laukdavo parskrendant iš reiso Ajos. Jis pats visados kvepėdavo kava ir minkštų bandelių saldėsiu. Deimantas jau nebegalėjo gyventi be Monikos „geriausios draugės“. Jį taip apraizgė toji geidulinga padangių gyvatė, kad išsinarplioti iš „meilės mazgo“ Deimantui buvo neįmanoma. Vis smarkiau ir stipriau ant jo kaklo veržėsi šitos gyvatės mazgas. Aja priklausė nimfomanių giminei. Kiek jinai turėjo vyrų - vargu ar visi tilptų į lėktuvo saloną? Na, lakūnams, aišku, pirmenybė buvo.
Bet Deimantas dėl to nesuko sau galvos. Padangių gyvatės jam reikėjo ant žemės. Tik su ja jis galėjo iš „medaus mėnesio“ „medaus pusmetį“ padaryti.
Deimantu šitas vyras Deimantas nešvytėjo. Į nenuvalomą bjauraus gyvenimo purvą iki kaklo buvo įbridęs. Ir jokia galinga vandens srove jo nenuplautum. Tokius patinus gali nors ir virintu vandeniu perlieti. Nuo tokių oda nenusilupa. Monika vaikščiojo sunkiai, sveikata nėjo geryn. Dar pradėjo pūliuoti dešinė koja. Ir gydytojai gerumo nežadėjo. Vėl liepė važiuoti jai į sanatoriją.
Į plačią liūdesio gatvę lėtai išėjo Monika su savo mintimis. Giliai susimąstė ir nebežinojo, kur jai pasukti, kur nuo savo skausmų užsiglausti. Su broliu, su savo mama retai pasimatydavo. Bet jinai jiems neverkšlendavo apie Deimanto neištikimybę.
O jis taip žiauriai ją išdavė. Prakeikė Monika tą lenkaitę Ają. Ir kaip jai norėjosi, kad Ajos lėktuvas kur nors virš tundros susprogtų. Bet tik ne ant miesto. Net ir savo maldelę tai „geriausiai buvusiai draugei“ turėjo sudėjusi. Ir ko tik jinai neprisigalvodavo per savo ilgas vienatvės dienas.
O, kad prakalbėtų šito buto sienos tapetų auksaspalviais gėlynais! Kiek čia šitie niekšai ištvirkavo, kol jinai važinėjo po sanatorijas! Neseniai Monika juos abu buvo net virtuvėje užklupusi. Jinai daug anksčiau su taksi grįžo iš poliklinikos. O Deimantas visą dieną savo furgonėlyje šitą gyvatę vežiojosi. Jam kažko prireikė bute. Ir gyvatė atšliaužė iš paskos. Monika norėjo bambukine lazda persmeigti Ajos nuogą pilvą. Tik labai nelygios jėgos buvo. Deimantas ją besidraskančią į kambarį nunešė. Dar ir dabar kažkur virtuvėj Ajos pudrinė mėtosi. Atseit, jie buvo atvažiavę virtuvės baldų pamatuoti. Deimantas sakė, kad lygiai tokį pat butą nori pirktis Aja.
Dieve, tokie niekšai gali ir prie bažnyčios durų prikrauti. Ir rimtais veidais visiems sakys, kad tai „Ramos“sviestas...
Monikai buvo belikus tik tokia skaudančios širdies paguoda: knygos, televizorius, gydytojų kabinetai. Ir dar iš kažkur atsibastęs švelnus buto nuomininkas katinas Džeksonas. Monika jam parinko vardą iš kažkokios skaitytos knygos. Jinai mezgimu neužsiėmė, bet planą savo galvoj „mezgė“ ilgai.
Gruodžio įšalusi žemė buvo jau po sniegu. Sparčiai artėjo Kalėdos.
Rytais spindinčiu lauke sniegu daugelis žmonių gal ir norėjo apsivalyti savo nešvarias sielas. Vienas iš tokių buvo Deimantas. Vieną vakarą, jiems tyliai geriant namuose arbatą, Monika kažkaip pagarbiai paglostė ir pagyrė Deimanto trumpą kasytę. Per televizorių „Žalgirio“ krepšininkai turkų komandą malė į kalėdinius miltus. Deimantas iš tos nuostabos net trumpam apkabino Moniką. Jis norėjo į jos veidą pasiųsti bučinį, bet susivaržė. Visą mėnesį Deimantas glaudėsi virtuvėje ant sudedamos turistinės lovelės. Monika buvo dar nepamiršusi jo grasinimų, kad ją po Naujųjų metų paliks Deimantas galutinai, amžinai, negrįžtamai.
Jinai jo paprašė mažos paslaugos. Iš stiuardesės, kuri bus ne reise, paprašyti ir atvežti jai uniforminį švarkelį. Norinti foto ateljė pasidaryti didelę spalvotą nuotrauką atminimui. Namų albume tokios ji neturinti. Vis grupėse, vis būryje, o vienos stambiu planu ir nėra. Tokį ir portretą jinai užsisakysianti. Daugiau jai į dangų neteks pakilti. Tik padangių dukros portretas kabės ant sienos. Tas atminimas ir bus jos didžiausias turtas. Vienatvės liepsnai deginant jos iškankintą širdį.
O gal ir susitaikymo su visais priešais vakarėlį šitam bute reikėtų surengti? Kiek gi galima vieniems ant kitų lyg sieros purslais taškytis?
Koks sunkus jos širdies nuovargis.
Gal reikėtų tikrai atsisėsti už stalo, susidaužti šampano ilgakaklėm taurėm, paragauti kalėdinio torto su... stipriais žiurkių ir kalcio nuodais? Ir visi vienu kartu atsiskaitytumėm už visas gyvenimo skriaudas. Po valandos - trys lavonai. Iš kairės - Ajos, dešinėj - Deimanto, per vidurį - Monikos suglebusi figūra. O gelsvą vestuvinę suknelę, kurią jinai bus apsivilkusi, lai puošia nugaroj Ajos vėmalų baltos „rožės“. Gražus jos planas, be jokio minuso ženklo. Niekas nei šautų, nei peiliais badytų. Tik labai nuskriausta moteris taip galėtų savo priešams padaryti, Povilaičio šlageriui „Vėl, švieski man vėl“ liejantis trečio aukšto bute.
Deimantas lyg ir švelnesnis pasidarė. Vakarais anksčiau į namus grįždavo. Vis Monikai kokių nors mažyčių dovanėlių parveždavo. Ir širdžiai, ir akims jai valandėlei pasidžiaugti betoniniam buto kvadrate. Vieną naktį net du kartus su Monika mylėjosi. Jis net nunešė ją į vonią. Nuprausti norėjo, bet jinai gražiai atsisakė. Norinti ilgiau pasilepinti šiltam vandeny.
Parvežė Deimantas jai uniforminį švarkelį. Labai tiko. Net ir kepuraitė, prie trumpai kirptų tamsiai rudų Monikos plaukų. Ir kaip jai norėjosi vėl lipti lėktuvo trapu, sveikintis su keleiviais, nešioti jiems užkandžius. Ir nuo pačios širdies visiems sakyti: „Laimingo kelio! “ Visiems šypsotis, šypsotis padangių karalaitės lūpom. Koks gražus buvo gyvenimas, kai nuo žemės jinai pakildavo lėktuvu į savo dangų. O dabar? Visoms aukštybių žvaigždėms, rodos, parodytum savo kruviną širdies žaizdą. O, kad koks nors gamtos stebuklas vėl ją pastatytų ant kojų. Bet amžinai jau nebus to. Jinai - invalidė. Dieve, ir invalidumo pažymėjimas yra pensijai gauti. Nuo tokių metų. Prie šono - bambukinė lazdelė. Visam gyvenimui. Kaip žiauraus teismo neapskundžiamas nuosprendis - ligi gyvos galvos...
Reikėjo jai sudegti tame laineryje. Gal daug lengvesnis jos sielos gyvenimas iki šios dienos spindėtų baltam angelų sode?
O dabar jinai žiūri pro langą į vakaro melsvą dangų. Gatvėje krenta lengvos snaigės. Iš jos jau niekados nepasiekiamo dangaus. Dabar Monikai norisi žvaigždžių šukėm tikrai persirėžti savo širdį. Ir Kalėdų išvakarėse atsisveikinti su sniego išpuošta visa žmonių žeme. Juk fotografas, iškviestas į namus, padarė spalvotą jos nuotrauką. O portretą po savaitės atneš Deimantui.
Vakare iš darbo sugrįžo Deimantas. Atnešė jis Monikai įvairiausių skanėstų, šampano butelį, mažą tortelį. Norėjo jis savo liūdnajai žmonai padovanoti šiltą, jaukų susitaikymo vakarėlį. Ir tolimą svečią - švelnumą - vėl pasodinti už gražaus šeimyninio stalo. O už lango krito kalėdinės snaigės.
Nedidelis stalas jau buvo papuoštas. Mažytė Kalėdų eglutė savo žaliais plastmasiniais spygliais laikė Marijos paveikslėlį. Priešais stovėjo gipsinė Jėzaus statulėlė. Į ją buvo atremta Monikos ir Deimanto vestuvinė nuotrauka. Šalimais gulėjo iš svočios Ajos sveikinimo atviruko išplėštas baltas lapo gabaliukas, ant kurio buvo užrašytas tik vienas sakinys:
„Grįžtu į savo dangų... - Monika.
Deimantas ją rado pasikorusią vonioje ant šiluminio vamzdžio. Kilpą buvo pasidariusi iš neveikiančios skalbimo mašinos lankstaus elektros laido. Monika buvo apsirengusi nauju, tamsiai melsvu stiuardesės Ajos švarkeliu.