Svaigus troškimas

Tave visą pro lūpas išgerčiau
Iškankintos širdies laukimu...
Senos obelys po langu verčia
Mane guostis žiedų rausvumu.

Numalšinti tą svaigų troškimą,
Laukime nukankintos širdies,
Svajoju ties langu parimus
Tavo lūpas savosiom paliest.

Tavo žvilgsnį išvogčiau akim,
Žvaigždėmis per naktis spindėjusiom,
Po langais ties sena obelim
Supti žiedus vėjui padėjusiom.

Nuo to troškulio darosi silpna,
Jis kerojasi mano viduij
Ir dusina lyg smaugvirvės kilpa,
Ir saulėtom dienom, ir lietuij.

Su tavim jei minutę išloščiau,
Nuraminti galėčiau save.
To užtektų, kad aš pasivogčiau
Pro lūpas ir visą tave.