Laiks līgiau už ondėns tiekmė ramiuo vėituo –
Eit par medė stuori ė granita kėita,
Et par erdvies mūsa tuoli begalini,
Par žmuogaus bovėma ė par žemės šlīna.
Niekor uns neraituos, neskob susėvielės,
Gluosta švelnē paukšti ė mažiausė gielė,
Vėskou ons kāp Viešpats nepalietės šlousta –
Privert kuožna vėina baisē išsėgoustė.
Ta ronkelė laika nimaž nier ont jouka –
Išaugėn ont skruostas švelni barzduos pouka,
Vo paskou suraukšlie vėsa kūna pluota,
Nutemp i senatvės tīloma mėgluota.
Žmuogos tonkē žemie vakštiuo sunerėmės,
Tarsi prisėkalės pri lėkėma riema –
Tarpas īr lig kala laimie pasėnierės,
Kartās kriuok kap obags kroupās apsėbierės.
Ė keistā atruoda, ka negal sulauktė,
Komet java varpas sušlamies palaukie,
Komet šviežė douno alki išsigīdīs –
Ė keiksnuo tou tarpa kāp dėdiausė īda.
Kėts tou patio laiko partekės ė linksmos
Nuor, ka anuo dėinas kuo lietiausē slinkto,
Ė keiksnuo, ka balios praliekė tēp greitā,
Ka jaunīstės būvis nudžiūn sosėraitės.
Laikou nerūp žmuonis, nē anū truoškėma,
Ne balsā no šauksma ė maldū užkėmė,
Ons vėnuodā gluosta ronko prisilietės –
Elektruonu skrīdes nupieštuos paleties.