Atleisk

Atleisk už tuos žodžius, kurie sąsiuviny beliko,
Kurie ištrūkt norėjo, srist, bet jiems tai nepavyko...
Atleisk ir už mintis, kurios skrynelėj tupi...
Tikriausiai šiandien jos tau visiškai nerūpi...

Atleisk, už jausmą, saugotą ilgai krūtinėj,
Už ašaras slėptas senoj aplūžusioj pintinėj...
Už Ilgesį, kuris šešėly pasislėpęs tūno
Ir niekam, niekam neparodo savo tyro kūno...

Atleisk už mirusias viltis, kurios ilgai ruseno..
Ruseno, kol suprato, kad belaukiant ėmė - ir paseno...
Už skausmo vandenį, kuris jas tyliai užgesino...
O laukti buvo verta. Tik jo to jau nebežino...

*****

[iš begalybės plazdančių mičių išrink svarbiausią,
Padėk ant pjedestalo ir sakyk: „Ji man - brangiausia.
Po to nuleisk, paslėpk, ir trauk jau kitą...
Štai ir esmė. Tai laikina. Nerimta. ]