vienui viena tiesa2

- Velnia, ryti noris! Kam šiandein mus popinti?! - paklausė vienas miškinis kito.
- Tyliau, eilini, stribus prisišauksi! Pas Valerijoną šiandein pėdinsim! Seniai pas jį besilankė, gal jau ir pamiršo, kad mes už tėvynę kovojam!
- Tai gerai, žmona pas jį kulšinga! - nudžiugo kitas, balti dantys tamsoje sužibo.
- Gal tu dabar išsyk krūmuose, kol myši nusimilžk, o tai pamatęs išsyk kelnes susitepsi! - nusižvengė trečias.
- Tyliau, jūs bepročiai, stribus prisišauksit! O tu, Mykoliuk, žiūrėk, prie vyro pradėsi ją maigyt, dantų nesusirinksi!
Vyrų rinktinė kaip įmanoma tyliau ir nepastebimiau pajudėjo kaimo linkui. Šį syk tai buvo Pašvenčių kaimas, o naktinis duoklės mokėtojas Valerijonas.
Pakeliui kovotojai už laisvę vos nepakliuvo į gynėjų rankas, bet matyt apskritaveidis mėnulis negeidė šį kartą kruvinų aukų: ir taip žemė sočiai laistoma krauju.
Kuo ypatingas ponas Valerijonas? Ogi niekuo, tiesiog, jis yra vienas turtingiausių kaime! Jis politiniame ir visuomeniniame gyvenime nedalyvauja! Ir už tai privalo mokėti!
- Nes mes už jį savo kraują liejam! - lyg bažnyčios vieversėlių choras suambrija miškinių choras trumpam nušviestas menesienos.

Dangaus priimamojo bylų archyvas.
Ypatinga padėka rojaus ir pragaro konsulams skaistykloje
“Geležinio” būrio vadas: nepriklausomos Lietuvos armijos leitenantas Rapolas Geležka. Žūties akimirką sulaukė 28-ių metų 4-ių mėnesių 12-os dienų 5-ių valandų ir 16-os minučių.
Sekundės neskaičiuojamos, nes mirties laikas apima dalį gyvenimo ir nebūties.
Gyvenimo misija neįvykdyta.
Kokia ji turėtų būti? Neparašyta, keista byloje turėtų būti atžymėta! Ar misijos mums priskiriamos, o po mirties ištrinamos, kad netyčinis informacijos nutekėjimas nesukompromituotų gero dievybių vardo?
O štai ir biografija. Seksuali atsiradimo istorija. Šiaip nieko ypatingo, tik tikrasis tėtis buvo žydas kriaučius, važiavęs pro šalį, paėmęs motiną klientę iš užpakalio, net nenuvilkęs rūbų.
Vaikystė kaip vaikystė: žaidė “šeimą”, kiek vėliau buvo kaimo mokykla ir gimnazija, pirmoji meilė ir pirmoji prostitutė, kiek vėliau armija ir karo mokykla. Ir kaip tik po leitenanto laipsnio, vyriausybės ir armijos išdavystė.
Didysis kaimynas pamojo pirštu, o jie lyg patyrę suteneriai tėvynę ir pastatė keturpėsčią. Jis buvo prieš, bet jo nuomonės niekas neklausė. Nevykusiame antitarybiniame maište sudalyvauti taip pat nespėjo, o štai pakliūti į pirmąją turistų į Sibirą ešaloną deleguojama NKVD sugebėjo, bet atėjo vokiečiai, kurie net pirštu nemojo, o tiesiog išžagino jo tėvynę ir nieko neklausė…o jis atsidūrė laisvėje. Vokiečiai pasiūlė stoti į kuriamos Pabaltijo SS divizijos gretas ir jis sutiko.
Ar jis buvo patriotas? Savęs tokiu niekados nelaikė, bet gimtinę tikrai mylėjo.
O kodėl tada nekovojo prieš vokiečius? Todėl, kad žinojo gerai bent jau vieną strategijos taisyklę: “jei negali įveikti visų, supjudyk juos tarpusavyje”.
Netgi suspėjo pakariauti Rusijoje, prie Rostovo diviziją sutriuškino, bet jis nei žuvo, nei į nelaisvę pakliuvo, buvo sužeistas, pagydytas ir išsiųstas namo reabilitacijai. Štai čia gimtajame, Rokiškyje jis ir sutiko naujuosius okupantus…
O kodėl nepabėgo į Vokietiją?