Toks realus nerealybėj,
Toks artimas kasdienėje tyloj,
Tačiau neprievartausiu smuiko verkti,
Neleisiu ašaroms kapsėti –
Mąstysiu apie šilumą
Sakralinėj nakties šviesoj.
Esu aš išeitis vienatvėj
Ir mažas paskutinis šansas nežinioj,
Kai vien tiktai šešėlis liūdnas slankios,
Netgi girtas vėjas jau nebedainuos –
Kalbėsiu apie šilumą
Sužvarbusių jausmų audroj.
Toks nenuspėjamas gūdžioj tamsybėj,
Toksai brangus sapnų kalboj,
Nors geliantis ir piktas žodis liesis,
O klausimai stakato širdgėlą kapos –
Svajosiu apie šilumą
Ne svetimoj, sava patapusioj, tiesoj.
Jei visi mąstytume ir kalbėtume tais pačiais žodžiais, seniai viskas būtų išsakyta. Tačiau mes visi saviti, skirtingi, todėl ir pajautimus įvardinam skirtingai.
Man Jūsų eilėraštis gražus, jausmingas.
Man nekliudo tie žodelyčiai "sakralus", "stakato" ir t.t. Aš juos taip pat mėgstu. Nes jie kartais (nesakau, kad visada)geriau kažkaip skamba: užuot pasakę "šventas" ištariame - sakralus; Beje, juk mes esame individualūs ir tai, kas mūsų sielai artima,galime išsakyti ne tik eiliniais , bet ir "neįmanomais" žodžiais.
Čia eilėraščio kalbantysis stengiasi nekreipti dėmesio į , sakyčiau, "apniukusią" realybę, o stengiasi galvoti tik apie šilumą - sušildančią net ir labiausiai sužvarbusias širdis. Ta šiluma išgyvenama kaip dovana, kaip pilnatvės pajautimas, akimirkos stebuklas.
Ir dar. Literatūrinis kūrinys, o šie ir pretenduoja į tokius, turi būti sudarytas iš taisyklingų žodžių, su nedidelėmis išimtimis. Kartoju tik su nedidelėmis išimtimis ir jie, vis tiek, turi būti sudaryti pagal taisykles, o priežastis to, turite žinoti, arbe bent nujausti. Ir taip šiame tekste pilna tokių žodžių nepuošiančių jo: nerealybėj, tyloj, sakralinėj, šviesoj, vienatvėj, nežinioj, audroj, gūdžioj tamsybėj, kalboj, svetimoj, patapusioj, tiesoj - jiems visiems trūksta galūnių, Reikia sakinius sudaryti iš žodžių su galūnėmis. Jas nukramsnoti - nevalia.
...rašei, kad negroji, bet aš lyg ir girdžiu tavo smuiko melodiją gana graudžią ir toookią vienišą. na. nusišypsok - juk pavasaris ir nusimesk tą vienatvės naštą, Tu ne viena, va, kiek mūsų daug su Tavimi. Sekmės....
Jeigu akys tik praslinks teksto paviršiumi ir nevisa žodžių prasmė (tinkamai iššifruota ir suprasta), sukris į skaityto atmintį sugebančią įvertinti sutinkamai su realybės patirtimi, tada galima ir taip vertinti: "tiesiog už širdies griebia", "labai jausmingas", "nuoširdus", ir netgi emocijos išsiliejusios ne tik vertinant eiles, bet net ir atsiradusios autorei (eil. vertinimas jau antrame plane):"kokia jūs nuostabi?". Bet po 2-3 kartų skaitymo, giliau ir aiškiau bandai suprasti, man atsiranda dvejonių, kodėl autorius norėdamas tekstui suteikti kažkokį išskirtinumą įrodinėją tai ir žodžių kraštutinybe: "realus nerealybėj", "neprievartausiu smuiko", "mąstysiu, kalbėsiu, svajosiu apie šilumą", "girtas vėjas", "sužvarbusių jausmų" ir netgi "<staccato> širdgėlą kapos", tai, visa tai, pasvėrus su sugebančia išlaikyti psichologine pusiausvyra sąmone, suabejoji jausmų nuoširdumu, kadangi kyla įtarimas, jog perdėm jie dirbtini. Ar gali sužvarbę jausmai būti nuoširdūs? Juk jų normali būsena pažeista, jie sužvarbę. Ir juos veikia "nereali realybė", kurioje blūdinėja visi tie paminėti kraštutiniai išsireiškimai ir svarbiausia viso to nusakymas pabaigoje "ne svetimoj, sava patapusioj, tiesoj". O kur čia ta svetima tiesa, aš jos neaptinku. Ir jau vien dėl to, kad jį smagu nagrinėti ir vertinti, nes jis to vertas, priverčia suteikti jam pliusus, kadangi pati fabula ir eilėraščio architektūra reiškia autoriaus darbštumą. O to pasigendama iš komentuojančių.