Atokvėpis. Aušta. Palatoje demonų kvapas.
Dar šūvis iš kampo - lyg zvimbtų pašėlus kalba.
Kaimynas kaskartėmis šokteli ir pasikrato,
Pasakęs su šypsena, kad vėl diena pašauta.
Nusimetu palą – tegu pasirodo griuvėsiai.
Užsirišu skarą – taip noris pabūti senai.
Netoli dėdule su ūsais pasikalba dviese.
Ir ūsai pasiskundžia - vėl prie jų lindo plaukai.
O šiaip – visai gera – rašau kartais nerimui laiškus.
Kartu su palatos draugais deklamuojame juos.
Klausydami demonai taip manieringai nevaikšto,
Nes mūsų seselė juos ims ir nufotografuos.