lytėjimas

o tu sakei, kad aš mažutėlė raudonkepuraitė
gaidžio skiauterės dalelė neužčiuopiama it
neužčiuopi lašo kibire vandens ar
vaiko juoko nesuvest jo į gamas;
ir mano saulė tau per didelė regi:
du bitinai besparniai rungiasi kuris
kurį nuo palangės nukrapštys, į pieno kubilą įkris...

nenoriu būti ta, kur vien tik dovanoja, ko dar nesurado
ir nežadėti vis kaskart iš naujo susirasti savo balą
tokią kur didžiausius medžių kamienus priglaudžia
nors jau laikas skristi į padanges, kai sugrįžta paukščiai
ir degti vėjuose, kad net ir tavo sapnuose, kur vien tik jūra
įmesti akmenėlį, tą kur po pagalve saugau it raštelį:
nors maža ir kaip vištelė, mano žinutes tu greitai užčiuopi
visur kur miegas, pienių vainikėliai ar balti žirgai
iš dienos į dieną ieško savo pasakų nakties –
o kai sužilus ir delnai raukšlėti kietą kaktą lies
numesti paskutinį akmenėlį,
net jei saulė debesų užtvindyta nešvies.