užmiršimo šėšėly (1)

Iki 1987 metų  sausio 15 dienos gyvenimas tekėjo įprasta vaga. Kajus  baigęs vidurinę mokyklą puikiais balais, įstojo į Kauno Romerio universitetą. Nuo mažumės  svajojo būti teisininku tad pasirinko teisės specialybę. Susipažinęs su grupiokais šmėžuodavo bažnyčioje, su pasididžiavimu išmušdavo langus, po to dar kojomis patrypdavo stiklus ir jausdavo malonumą nuo to traškesio, išversdavo suolus, pačiame vidurį mišių užpustydavo žvakes ir laikydavo save didvyriais. Vaikinai buvo netikintys, todėl šaipydavosi iš tų, kurie tikėjo į Dievą, jų manymu pramanytą būtybę.
Baigęs du kursus (kaip jau minėjau tai buvo 1987 metų sausio 15 dieną) Kajus susirgo džiova, tą akimirką kai išgirdo šią diagnozę jo įdiržusį veidą plovė stiprus lietus. Liga buvo pažengusi gana toli, todėl Kajus it laivas nublokštas netikėtos audros atgulė liūdesiui. Įsivaizduodavo save gulintį karste, aprengtą juodu kostiumu tarp rankų sunertą rožinį ir jau beleidžiantį į duobę. Kajui vis netildavo ausyse artimųjų skambučiai kuriuose reikšdavo užuojautą tėvams dėl sūnaus netekties. Vaikino sveikata kas dieną seko vis labiau gydymas nedavė jokios naudos. Tuolab šeima gyveno nepasiturinčiai. Bemaž vidunaktį jis susapnavo pokalbį su Jėzu Kristum, kuriame Jėzus klausė kodėl tu manimi netiki, patraukiojo pečiais ir atsakė nes aš tavęs nemačiau, bet ar tu žinai, kad manęs niekada nepamatysi? ir ties šiuo klausimu pokalbis nutrūko. Aušo rytas. Pro debesys kyšojo pirmieji saulės spinduliai, kurie skverbėsi pirštų galiukais į Kajaus namų langus. Vaikinas atmerkęs akis iš keisto sapno nustebo šalia savęs pamatęs paveiksliuką su Dievo atvaizdu. Jis užsirakino durys, (anksčiau to niekada nedarydavęs), drebančiomis rankomis užsidegė žvakę ir meldėsi. Žadėjo Dievui, jeigu pasveiks kad įstos į kunigų seminariją ir tarnaus bažnyčiai. Taigi, Kajaus sveikata gerėjo, su laiku jis visiškai pasveiko, bet turėjęs tikrintis kas pusę metų nes liga galėjus atsinaujinti. Vaikinas  vėl pradėjęs gyventi pilnavertį gyvenimą sugrįžo į teisės fakultetą . Čia baigęs trečiąjį kursą, jis susirado merginą  iš netoliese esančio priemiesčio. Pora sutarė gražiai, nesipykdavo, kartkartėmis tik pasiginčydavo, matydavosi jei ne kasdien tai kas antrą dieną tikrai. Visas miestas juos vadindavo burkuojančiais balandėliais. Kajus su mergina dėl to nė kiek neįsižeisdavo, anaiptol, jiems tai netgi patikdavo. Praėjus beveik 6 mėnesiams po draugystės mergina įtarusi jog pastojo pirmiausiai, žinoma, pranešė vaikinui. Abu pasikalbėję nusprendė apsilankyti pas gydytojus, kad įsitikintų ar tikrai taps tėvais, o jau ir Kajui buvo laikas atlikti profilaktišką pasitikrinimą. Taigi Laura (toks merginos vardas) tikrai laukėsi. Gydytojai tą pačią dieną Kajui pranešė, kad liga sugrįžo ir šį kartą sunkesnė forma. Jis buvo pasimetęs, nežinojo ką daryti, ką galvoti, vienu metu užklupo ir gerą ir blogą žinia. Džiaugsmas, dėl sūnaus ar dukros, ir baimė dėl ligos. Tuo tarpu Kajus prisiminė, jog žadėjęs Dievui tapsiąs kunigu.