Kad nesuprastas pasaulis ir atvirkščiai, tai nereiškia jokio susitaikymo ir netgi nereiškia prisitaikymo. Tai tik gali būti priešingybių prieštaringa priešstata ir tai būtų gražu parodyti eilėraštyje lygiuojantis į šūkį: "kovoti, degti, nenurimti". Ir akcentuoti nereikia to, ką akcentuojate (tai gali tapti tik įvadu į rimtesnes aspiracijas), nes negalite netgi kaip autorius turėti pasaulio supratimą ar jis "...supantis pasaulis nesuprato jo" kadangi tai padaryti neįmanoma. Visų pirma todėl, kad net nebandėte to pasaulio supažindinti su "klaidžiojimu savyje tepliojant??? savo sumanymus", tad ir išvados tokios daryti negalima. Išeities reikia ieškoti kitur. Ir nemanau kad laikote kūrinį baigtu. Aš sakyčiau, kad reikia prie jo dirbti kad ir ilgai, bet pavykti turi. Ir dainuokite ne susitaikymą su tais kurie nesupranta, bet tą minėtą šūkį "kovoti, degti, nenurimti" Sėkmės.
Šiame kūrinyje autorius ieško to mato, kuriuo būtų galima pamatuoti žmogaus ir jį supančio pasaulio vienybę. Deja, jo neranda.
Aplinkinis pasaulis, kuris supa eilėraščio kalbantįjį, yra susvetimėjęs, priešiškas. Lyrinis subjektas tarsi iš skeveldrų stengiasi sudėlioti savo būtį, "klaidžiojo... / tepliojo savo sumanymus...", tačiau vienybės neatranda; lieka nesuprastas.
labai patiko pati mintis, žinoma, autorių giriu ir už idėjos realizavimą. ;)))