Atokaita

Ant akmens atsisėdus -
ir Buitis ir Širdis.
Ant akmens atsisėdus -
saulės gelsva aureolė,
žydras dangus,
bokšto kupolas.
Šlapios, sulytos šieno,
šiaudų kupetos
ir išsiviepęs, susivėlęs,
apsvaigusios pempės kuodas.
- Kur leki, kur slepiesi,
kaip uodas.
Virš medžių,
bokštų viršūnių,
prakiuręs, pradriskęs -
kupolas oro.

Karvės, avys nebliauna.
Nebliauna -
dirvožemis, kalnas,
ir tyli, akiračio lankas,
pro džiūstančias,
vaikiškas kelnes.

Ir gaubtas dangus.
Ganykla. Gamykla.
Radasta ir vata,
kakta ir gakta.

Šildosi saulėj,
gyvuliai, aviliai.
Namai, kapai, medžiai -
kažko delsia,
liūdi, laukia.

Namai, medžiai,
nusidažę raudonai
ir geltonai.
Šypsos bobos ir trobos.
Gundančiai, akinančiai
ir įžūliai -
kiekvieną vakarą, rytą,
pas tave veda -
takeliai, keliai.

- Kas alų užraugė,
kas bulves užkaitė.
Putinų, šermukšnių kekės,
rudens,
vaikiškos užgaidos.
- O, kam duoną kepti?

- O, kam alus, kam vynas.
- Kam peilis, kam šaukštas.
Kam kryžius,
o, kam ir akmuo,
ant apžėlusio kapo kauburio,
o kam ir meilė,
ant aukšto...

Reikalauja Laiko raumuo -
liepia eiti namo.