Visos merginos svajoja ištekėti

- Juk čia tik laikinai. Porai metų. Tu gi visada norėjai išvažiuoti. Palauksi tuos porą metų ir galėsi. Turėsi pinigų tam. Ir visos mūsų skolos bus grąžintos. Čia gi tik keli metai patogaus ir viskuo aprūpinto gyvenimo.

Taip, aš turėčiau viską, ko noriu. Tėvų nebeslėgtų skolos. Visos mano svajonės galėtų pildytis, nes nebebūtų jokių finansinių rūpesčių. Viskuo aprūpintas gyvenimas. Už keletą metų.

Kai prieš porą metų ištekėjo sesuo, galvojau, kad ji dar paskubėjo, kad dar galėjo tiesiog pagyventi kartu, pasidžiaugti vienas kitu. Pati aš puikiai gyvenau viena, be jokių įsipareigojimų ir jų net nenorėjau. Dariau tai, ko trokštu ir po truputį siekiau savo tikslų ir svajonių, laukiau pasirodant to vienintelio ir vargo nemačiau. Taip, norėjau, vis dar noriu, išvažiuoti ir pamatyti pasaulio. Tad įsipareigojimai kol kas man dar ne itin prie širdies.

Sesuo būtų sutikusi su mamos pasiūlymu iškart. Aš manau. Ji labai myli tėvus ir labai nori jiems padėti. O ir jos jaunai šeimai pinigų nuolat trūksta. Aš irgi myliu tėvus. Aš irgi noriu jiems padėti. Ir tai pat neturiu krūvos banke, bet... Mama jau kuris laikas mane įkalbinėja. Bijo, kad nepražiopsočiau tokios progos. O aš plėšausi tarp norų ir galimybių.

Mama su Svenu susipažino seminare „Smulkiojo verslo įkūrimas ir plėtra“. Ankstesnė tėvų veikla atnešė tik dešimttūkstantines skolas, tad dabar abu ieško tinkamiausios išeities. Svenas labai susižavėjo mūsų šalimi, pradėjo mokytis mūsų kalbą ir svajojo įsikurti čia visam laikui. Ir įkurti verslą. Turėjotokį sėkmingą Švedijoj.  Ekologiškų patiekalų restoraną. Tikisi su tokiu verslu ir pas mus. Mama su juo taip ir susipažino – ji su tėčiu galvoja pradėti ekologiškai ūkininkauti. Dar nėra apsisprendę, tačiau labai rimtai apie tai galvoja. O Svenas pakankamai jaunas, jam tik keturiasdešimt vieneri. Gan pasiturintis, protingas, verslus, nevedęs. Gal ir pasiseks jam. Jei pagaliau pradės tą savo verslą čia. Bent įsivaizduojat kiek popierizmo tai užima? Ypač užsieniečiui. Ir čia prieinam tą vietą kur šitoj verslo istorijoj atsirandu aš.

Aš išteku už Sveno, jis pateikia prašymą gauti pilietybę, aš būnu jo žmona iki jis ją gauna, tada išsiskiriam ir aš gaunu pusę to, ką jis tuo metu turi (o turėti pagal verslo planą jis turėtų tikrai nemažai...). Dar savo vardu įkuriu restoraną, kad būtų paprasčiau ir greičiau, tačiau po skyrybų jis lieka Svenui.

Toks yra planas. Jį, beje, Svenui pakišo mano mama. Kai pirmąkart išgirdau tokį pasiūlymą supykau ir net ėmiau daužyti daiktus aplink, nors šiaip jau esu ganėtinai ramus žmogus. Mano mama bando mane parduoti. MANO MAMA bando MANE parduoti! Dar nepridedant visų tų kriminalinių veikų į kurias būčiau įvelta. Akivaizdu, jog mano atsakymas buvo „Ne“. Griežtas „Ne“.

Tačiau po to pradėjau galvoti apie tai. Mano mama myli mano tėtį. Labai. Paaukojo dėl jo svajonių savąsias ir dabar kartu bando ieškoti išeities. Su Svenu ir tėtis susidraugavęs. Ir mes su juo nebūtumėm tikra šeima. Na, bent jau kaip man mama sakė, niekas manęs neverstų su juo miegoti. Mano mama ir mane myli, tikrai žinau. Tad neverstų manęs daryti to, ko aš nenoriu ar kas man pakenktų. O čia tik dar viena santuoka dėl naudos tarp galybės kitų.

Man taip mąstant ir mama lengvai nepasidavė. Gerą mėnesį bandė įkalbėti. Net su Svenu jau supažindino. Tada, kai pakvietė pietų norėdama atsiprašyti. Kartu pietavo ir Svenas. Iš pradžių įsiutau, bet po to turėjau pripažinti, jog jis gan malonus vyriškis.

Papasakojau apie šį pasiūlymą draugėms. Vienos pasibaisėjo, kitos susižavėjo, bet visos, absoliučiai VISOS, pamatę Sveno nuotrauką patarė darkart gerai pagalvoti. Mat nors jis ir ne pirmos jaunystės, tačiau vis dar gana patrauklus. Visoms, bet ne man. Taip, ne baidyklė ir ne kaimo stuobrys, bet ne. Ne man jis. Bet, vietoj to, kad įgaučiau draugių palaikymą, pranašumą įgavo mama – dabar mane ėmė įkalbinėti keliese. Bent darsyk gerai pagalvoti. Juk po to galėsiu gyventi kaip tik noriu! Ir iškart po vestuvių, o po skyrybų tai išvis kaip pasaulio karalienė būsiu! Neneigsiu, finansinė pasiūlumo pusė itin viliojanti. Bet keleri mano gyvenimo metai... Mano jaunystė! Vis dar kartoju „Ne“ visiems apie tai užsimenantiems, tačiau jis jau nebėra toks tvirtas kaip pirmasis. Juk tai būtų tik kuriam laikui, ne amžinai gi... Juk...

- Taip, aš sutinku.

Kai tėtis gavo antstolių laišką apie turto areštą, pati paskambinau Svenui. Jis padėkojo ir pasiūlė susitikti. Susitikti tikrai reikėjo. Šitiek daug dalykų aptarti... Ir man reikia prie jo priprasti, prie bendravimpo su juo. Juk, šiaip ar taip, musu vaidinsim šeimą.
Tėčio skolas jis apmokėjo kitą dieną. Vos nunešus pareiškimus pradėjom tvarkyti restorano reikalus. Mama itin apsidžiaugė ir ėmė tavrkyti vestuvių reikalus. Sesuo pasveikino pagaliau suaugus ir prisiėmus atsakomybę – puikiai žinau kiek tėvai man padėjo, jos nuomone tai puiki proga atpirkti visa ką gavau iš tėvų. Tėtis su ašaromis akyse pasakė „Ačiū“ ir daugiau su manimi nebekalbėjo. Vos grįžusi po visų dienos darbų ir naujienos skleidimo įlindau į dušą ir ten pražliumbiau keletą valandų. Buvau tikrai labai pavargusi ir nė neįsivaizdavau kaip turėčiau jaustis.

Restorano įrengimo reikalai klojosi puikiai. Pagal planą jis turėjo būti atidarytas kitą dieną po vestuvių. Mano restoranas. Svenas siūlė atidėti atidarymą po medaus mėnesio, tačiau pasakiau jam, jog šį santuokos atributą bus galima atidėti vėlesniems laikams.

Taigi. Artimiausius keletą metų galėsiu prisistatinėti restorano savininke. Naujiems pažįstamiems. Nes senų jau veik netekau. Nuo pareiškimų nunešimo iki vestuvių – pusmečio tarpas. Ir tas laikas bėga, lekia šuoliais. Visą tą laiką beveik nebendrauju su senaisiais draugais. Nenoriu niekam sakyt, ką ruošiuosi padaryti. Jaučiuosi nešvari tekėdama dėl naudos. Žinau, tai abipusis sandėris, bet vis tiek. Nenoriu, kad mano draugai žinotų, jog išteku. Nežinodami to, jie negali žinoti apie restoraną. Pradėjau jiems meluoti. Pradėjau jų vengti. Pradėjau jų netekti.

Svenas elgiasi su manimi draugiškai. Nuolat kartoja, jog niekada nesitikėjo, kad kada nors susipažins su tokia žavia mergina ir netgi ją ves, nors ir tokiomis aplinkybėmis. Kartais man ima atrodyti, kad jis ima mane įsimylėti. Labai negerai. Man jis yra tik tas, kuris gali išgelbėti mano šeimą ir sumokėti už puikų mano ateities gyvenimą. O dabar jis tik griauna tai, ką turiu! Ir dar pradeda mane įsimylėt! Tad vengiu jo. Pagrinde bendraujam tik restorano reikalais. Net nepavadinčiau savo būsimo vyro draugu.

Mama organizuoja vestuves. Svenas jai leidžia viską. Man vestuvs visiškai neįdomios. O liko jau tik kelios dienos! Vengiu mamos. Matausi su ja tik kai būtinai manęs prisireikia vestuvių reikalams. Juk nenoriu sugadinti viso spektaklio. O taip norėčiau, kad jo nebūtų! Prieš porą savaičių atsargiai Svenui užsiminiau, kad gal paskubėjom, kad gal nereikia vestuvių, juk galim būti tik partneriai. Jis atsakė, kad taip, galima atsisakyti vestuvių, tačiau tuomet turėčiau grąžinti visus pinigus, kuriuos jis davė mano tėvams (kurie taip pat pradėjo ekologiškai ūkininkauti), kuriuos išleido vestuvėms ir kuriuos investavo į restoraną. Turėčiau grąžinti viską iki paskutinio cento. Jei ne, jis kreiptųsi į teismą. Po šių jo žodžių pasijutau lyg pakliuvusi į spąstus. Kas blogiausia – aš pati juos ir paspendžiau. Pardaviau sav už šeimos laimę ir Svenas manęs lengvai nebeatiduos. Jis nori mane turėti. Ir tai dar labiau mane gąsdina.

Tėtis manęs vis dar vengia. Jis jaučiasi kaltas, jaučiasi įstūmęs mane į šią situaciją. Taip, iš dalies tai tikrai jo kaltė, bet juk aš pati pasakiau „taip“. Man labai trūksta jo paramos. Anksčiau būdavom tokie artimi, o dabar... Jis net nepažvelgia man į akis. Tad taip ir leidžiu savo dienas viena be paliovos verkdama. Noriu, kad viskas baigtųsi. Liko dar trys dienos iki vestuvių. Dar trys dienos ir košmaras baigsis.

Ir prasidės pragaras.


Vestuvių dieną, kaip tikriausiai ir visos nuotakos, ilgą valandą stovėjau priešais veidrodį ir galvojau ar teisingai elgiuosi. O gal pabėgti? Bet tada šeima turėtų brangiai, tiesiogine to žodžio prasme, sumokėti už tokį mano žingsnį. Ne, pabėgimas ne išeitis. Turiu pasiaukoti. Juk pati taip nusprendžiau. Tačiau net negaliu pažvelgt sau į akis...

Ceremonija truko visą amžinybę. Bent jau man. Visi aplinkui šypsojosi ir sakė kokia aš graži. Suknelė išties nebloga. Einant link Sveno (Mama siūlė dar ir bažnyčioje tuoktis. Kai tikrai žinai, jog skirsies? Na jau ne.) jo šypsena vis labiau platėjo. Jis atrodė nuoširdžiai laimingas. O aš kiekviena savo kūno ląstele jaučiausi daranti klaidą. Visi turbūt galvojo, kad jaudinuosi. O iš tiesų aš tiesiog norėjau, kad prasivertų žemė ir mane prarytų.

- Sveikinam!
- Sveikinam sveikinam sveikinam!!!

Išėjus iš Santuokų rūmų pasitiko ne tik ryžių lietus, bet ir keletas mano draugų. Jie sužinojo. Jie atėjo. Jų veiduose matėsi nuoskauda. Ką aš padariau? Nenoriu! Nebenoriu! Kad ir kiek man tai kainuotų...
Apsiverkiau. Tačiau daugelis, matyt, galvojo, jog tai laimės ašaros. O taip, ta kuri niekad nesvajojo ištekėti dabar verkia iš laimės per netikėtas vestuves su vyresniu užsieniečiu... Nė vienas, kuris mane pažįsta tuo nepatikėtų.

Vestuvių puota buvo mano restorane. Mūsų, ne mano. Ryt vakare atidarysim jį visuomenei.

Visą balių atsimenu lyg per rūką. Pirmasis šokis, tostai, kiti tradiciniai vestuvių atributai. Daugybė šypsenų ir juoko aplinkui. Svenas kiek padaugino ir anlsti nuėjo miegoti. Ryt anksti iš ryto jam, kaip ir man, reiks tvarkytis restorane. Daugelis svečių taip pat neišlaukė ryto.
Pradėjo švisti ir aš susivokiau viena besėdinti švara ir nerūdijančiu plienu tviskančioje virtuvėje, vis dar su vestuvine suknele. Sėdėjau ten ir galvojau apie tai, kad netekau galimybės būti su tuo, kuris man tikrai patiktų. Nesvarbu, jog iki vestuvių net nenorėjau su niekuo būti, bet užsimaniusi galėjau bet kada!

Sėdėjau ir galvojau, kad visada svajojau ištekėti kartą ir visiems laikams. Iš meilės. Ir apie tai, jog ši svajonė jau niekada neišsipildys. Aišku, visad galiu bandyti pamilti Sveną. Bet aš nė nenoriu, kad jis mane liestų. To bučinio ceremonijos metu man buvo daugiau nei pakankamai visam mūsų santuokos laikotarpiui. Man gana. O jam... Jis gali norėti daugiau. Jis nori daugiau. Užtenka jau save apgaudinėti, jis tikrai nori pamylėti mane, savo jaunąją žmonelę... Jis gali imtis prievartos ir kas tada mane apgins? Tėvai? Šeima? Bet per juos aš ir esu šitoj situacijoj! Sėdžiu ryto aušroj ir apžiūrinėju savo gyvenimo ir svajonių duženas. Esu lyg kalėjime. Ir negaliu pabėgti.

Tai nepakeliama! Aš išprotėsiu. Aš tikrai išprotėsiu!!! Aš noriu savo laisvės, aš noriu savo gyvenimo, noriu to gyvenimo, kurį turėjau prieš pusmetį. Turiu ko nors imtis, kad jį atgaučiau. Būtinai!

Žvilgtelėjau į laikrodį, esantį prie mėsos peilių rinkinio. Greitai turėtų keltis Svenas. Ateiti į virtuvę, pabučiuoti savo žmoną ir pradėti spekltaklį pavadinimu „Jie ilgai ir laimingai gyveno“. Bet šis spektaklis mane nužudys. Gal ne iš karto, tačiau ilgainiui tai tikrai mane nužudys. Ne, ne ne ne. Neleisiu, kad taip nutiktų. Ne ne.


Jau pakilo saulė. Prasidėjo pirmoji mano vedybinio gyvenimo diena. O aš sėdėjau švara ir plienu tviskančioj šeimos restorano virtuvėj vis dar vilkėdama baltą vestuvinę suknelę ir laukdama savo vyro, rankoje tvirtai spausdama didžiulį mėsai pjaustyti skirtą peilį.