Velykinė kibirkštis

O, kažkur,
mūsų žuvys,
lyg tavo rankos
pliuškenasi,
ir Naujametinėje eglutėje,
voverė šukuojasi -
rusvą uodegą.

Tu, sviedi į vandenį -
akmenį
ir iššoka žaltys
į pilką žemės plyšį.
ir iš akių, lyg žaibo ugnis -
trumpo laiko atkarpos.
Ir jau bijome prasimerkti,
pajudėti -
apakino,
kaip žaibas - kibirkštis...

Trapi šakelė trakštelėjo
ir diena, lyg grakšti moteris,
užeina į mūsų kambarius,
iš kažkur, nakčia,
atsibasčiusi.

O, už langų -
siaučia, gaudžia -
mūsų vasaros,
lyg jūros.
Tirpsta žydras ryto
atoslūgis.
Nešu iš namų -
savo sapną,
lyg vestuvinį žiedą,
tarp virpančių pirštų.

Nežinau,
kur galėčiau,
daugiau nueiti,
nuropoti, nuvažiuoti,
kai už stalo,
truputis velykinio vyno,
ir kažkokio pažado...
O, po stalu,
dvi tavo grakščios kojos -
čekiškais bateliais,
nučiuožia kažkur -
į amžiaus pabaigą.