Išlašėjimas

Šitas laikas paklydęs rūkuos lyg pasenusios miesto legendos,
Vėjas laša per sienas ir kojas, tik nieks pasakyti nedrįsta,
Kad už lango seniai nebelyja - tai namas per naktį nuskendo.
Kad išgirstų belieka daužyti vamzdžius arba butelį viskio.

Tik belieka meluoti arba įtikėti, kad šitaip nebūna;
Dar galbūt prisiminti, kad tai jau įvyko, kad viskas išburta,
Kad lyg vėliavos plaikstosi rūbai ir visgi nė velnio nedžiūva
--Reikia rengtis, skubėti, kol karštinė mudviejų kūnų nepurto;

Nes paskui bus vėlu - nuo drėgmės tau suaižės ir akys, ir rankos
Lig blakstienų galų apsitrauksime vienas kitu it pelėsiais
Ir užaksim nelygu akivaras senas per sausrą užanka,
Nes tiek kartų įspėjau per lietų manęs savimi nepriliesti.