O pabaigoj, visvien mes medžiai
Ant esfalto issilydę šaknys, ištirpusi gėda,
Absurdo suknę apsirengus slenka užmarštis,
už jos tyla, smuiką kreidele paišo.
-Pagrosi?
-Tavimi.
Pabaiga, visvien mes medžiai,
Metalo venos išorėje išsitempę
ir forma - torsinė, simfonijos kelias-
-Aš.