Žiedlapiai

Į žiedlapių jūrą pasineria kūnas,
Viską užlieja ramybės dvasia.
Tik slaptas troškimas lyg koks pataikūnas
Šypsena šypsos į veidą drąsia.

Tai, ką taip stipriai slėpiau kasdienybėje,
Plėšia ir veržiasi lauk iš širdies,
Ieško kažko nežinios begalybėje –
Atsako, peno, lašelio vilties?..

Širdis ką man plaka – visai nesuvokiu,
Ne aš ją valdau, ši - ne ta valanda.
Dabar aš pražydau žiedeliu kitokiu...
O žiedlapiai krenta, stebuklą randą...

Savy aš nugrimzdusi tyliai svajoju,
Apsvaigusiai širdžiai pakvipus viltim...
Gal tai ne žiedlapiai man čia po kojų,
Gal tai - tik šukės manon patirtin...