Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Trenkiau durimis, paspyriau kibirą ir nulėkiau prie supynių. Turėjo atrodyti dramatiškai. Dabar sėdžiu ir verkiu. Nes skauda koją. Nes teks grįžti. Nes pasielgiau negerai. Nes negaliu su tuo susitaikyti. Nes man to per daug.

Ašaros bėga upeliais, bet nuo to nė kiek negeriau. Esu įstrigus čia, mažam kaimely, kuriame ir užaugau. Taip, aš labai norėjau pabėgti iš jo vos baigusi mokyklą. Taip, beje, ir padariau. Paskutinius ketverius metus linksmai sau gyvenau dideliam mieste apsupta draugų ir veiklos ir su milijonu galimybių kišenėje. Lankydavau tėvus kartą per mėnesį ir man šito buvo daugiau nei gana. Man vis dar būtų to gana. Man vis dar patiktų kurti pasaulio užkariavimo planus, dirbti  savo darbą, savaitgaliais eiti į kiną, o vakarus tęsti iki ryto. Niekas nepatikėtų kaip aš dabar norėčiau nueit kur nors susitikt su žmonėmis!!!

Dabar esu įstrigusi už poros šimtų kilometrų nuo savo įprasto gyvenimo, nuo gyvenimo, kurio noriu, ir tai mane žudo! Esu čia įstrigus, nors turėčiau norėti čia būti. Aš turėčiau jaustis gerai. Visi, kuriuos palikau mieste, ten, kur pati norėčiau būti, visi mane suprato, visi sakė, kad esu labai gera ir šauni jei tai darau.  Visi tai supranta. Visi išskyrus mane. Aš nesuprantu kodėl tai darau. Aš nesijaučiu nei gera, nei šauni. Jaučiuosi bloga ir nevykėlė.
Kol čia sėdžiu ir verkiu virtuvėje sėdi žmogus dėl kurio grįžau. Mano tėtis. Jis nori arbatos. Jau keletą metų jis nebegeria kavos ir neberūko. Arbata spintelėje virš šaldytuvo. Ir tėtis jos labai nori. Laukė jos valandą. Ir vis dar laukia. Nes aš žiūrėjau filmą užsidėjusi ausines. O pats jis negalėjo pasidaryti. Nes mano tėtis sėdi invalido vežimėlyje.

Tai siaubinga, ar ne? Grįžtu tam, kad jam padėčiau, kad juo pasirūpinčiau, o to nedarau. Mane erzina, siaubingai erzina tai, kad jis nieko negali padaryti pats. Mane nervina, kad negaliu su tuo susitaikyti ir kaskart jam ko nors paprašius supykstu. Nes tuo metu būnu užsiėmusi kuo nors savo malonumui.

Tuomet imu jaustis blogiausia pasaulyje ir pažadu daugiau niekada taip nedaryti. Bet... Trūkt už vadžių ir vėl nuo pradžių. Aš noriu, kad jis suprastų, jog noriu skirti laiko ir sau. Juk aš tiek daug paaukojau!
Nors.. Niekas manęs nevertė čia važiuoti. Manęs tik paklausė ar galėčiau. Daiktus susikroviau pati. Ir labai savimi didžiavausi. Kokia aš gera! Tai tęsėsi iki atvažiavau. Tada prasidėjo darbū milijonai – tvarkyti namus, ruošti valgį, rūpintis visais namų reikalais ir lyg kūdikį prižiūrėti tėtį. Aprengti, nurengti, nuprausti. Nuolatos būti šalia. Aš.. Aš... Aš negaliu. Man šlykštu. Aš nenoriu. Aš tingiu! Po velnių, jei norėčiau kūdikio ir būčiau pasiruošus juo  rūpintis, tai kūdikį ir turėčiau! O dabar...

Tokios mintys nieko gero neduoda. Tik sukelia dar vieną ašarų lietų.
Juk ten, mieste, turėjau draugų, turėjau ką veikti, turėjau GYVENIMĄ! Na taip, per tuos metus dar nesupratau ką iš tikro norėčiau veikti tame gyvenime be linksmybių ir gero laiko, bet vis tiek geriau jau būti apsuptai draugų ir šypsenų negu lindėti čia ir tapti savo pačios tėčio mama! Juk tikrai geriau...

Šitam užkampy normalaus berno nė vieno net nėra... O ten.. Ten buvau išranki lyg princesė. Bet juk taip ir reikia, negi čia dabar su bet kuo? Ne ne ne. Vaikinukas turi nusipelnyt mano palankumą. Arba kartais pasiaukot mano linksmybei. Na taip, ne angelas aš jiems visiems buvau. Sužinotų kuris iš jų kaip aš dabar gyveju tai manau, jog juoktųsi iki nukritimo. O man būtų gėda. Kad šalia nebėra pulko gerbėjų, kurie pasijuoktų iš jo.

Tėvai paskutinius keletą metų man nuolat kartojo, jog turėčiau suaugti ir surimtėti. O draugai tuo pat metu man patarė labiau atsipalaiduoti. Aš myliu savo šeimą, tačiau paklausiau draugų. Ir gyvenimas tapo linksmesnis. Aš dar nenoriu tapti nuobodžia namisėda! Gal kada nors. Bet dar ne dabar.

Čia didžiąją laiko dalį prasipykstu su tėčiu, kas skaudina mus abu, ir verkdama, nes netekau savo neišnaudotų galimybių. Galimybių, kuriomis nesinaudojau. NePAsinaudojau, jei tiksliau. Juk aš būčiau, būčiau jas panaudojusi, kai būtų atėjęs tinkamas metas. Tikrai būčiau. Nes turiu milijoną galimybių kišenėje, tik kartais pritrūksta ryžto jas išsitraukt. Bet aš galiu! Tikrai galiu. Tik kartais ne itin noriu. Juk būna, kad kartais geriau jautiesi tiesiog plaukdamas pagal srovę. Visiems juk taip būna. Ir... Ir man nesvarbu, kad ten būdama nieko įspūdingo nenuveikiau. Tačiau bent jau turėjau galimybę.

Turėjau. Bet nesinaudojau.

Kodėl, po velnių, kodėl?!?!?! Kodėl tuomet nieko nedariau lyg visi mano norai turėtų išsipildyti savaime, man nepajudinus nė piršto? Juk taip nebūna... Nebent pasakose. Na kodėl? Kodėl kodėl kodėl???

Dar vienas ašarų pliūpsnis.

Man jau nusibodo verkti, o čia atvažiavus raudu kasdien. O tėtis... tėtis laime irgi nešvyti. Juk aš beveik su juo nebendrauju... O su kitais jis bendrauja dar rečiau. Jo draugai dirba, neturi daug laisvo laiko. Ryšiai trūkinėja. Tad aš turiu palaikyti jį. Juk.. Juk dėl to čia ir atvažiavau, a?

Pasiklydau. Pasiklydau savo mintyse. Pasiklydau savo gyvenime.

Tėtis!

Gi jis vis dar sėdi virtuvėje ir laukia manęs! O aš čia savęs gailiu... Jau vėlu. Tėtis pavargęs. Jam jau reiktų eiti miegoti.

Nuskuodžiau namo kaip begalėdama greičiau pakeliui dar besišluostydama ašaras. Buvau teisi, tėtis vis dar sėdėjo virtuvėje nuleidęs galvą laukdamas arbatos. Skubiai ėmiau ją ruošti nedrįsdama pažvelgti jam į akis. Paduodant arbatą to išvengti jau nepavyko.

Bijojau, kad jis pyks ant manęs. Tačiau tėtis tiesiog buvo liūdnas. Pastebėjau, jog jis irgi verkė. Kaltės jausmas didžiuliu diegliu dūrė man į širdį.

- Ačiū, - padėkojo. – Gal gali padėti man nusiprausti?

Linktelėjau ir vėl prapliupau ašaromis. Kaip man gaila šito žmogaus! Bet ką užsimanius padaryti jam reikia prašyti kitų žmonių pagalbos. Juk tai siaubinga! O tėčiui dar net penkiasdešimties nėra!

Beprausiant tėtį tylomis nusprendžiau padaryti viską, kad jo gyvenimas būtų kuo normalesnis. Kuo geresnis. Paguldžiusi jį ėmiau naršyti mamos palikimą – namų šeimininkių biblioteką ir net išsitraukiau senuosius mamos virbalus. Nuo pat avarijos prie šių daiktų nė nesiartinau.

Žinau, kad ten, mieste susimoviau. Galėjau, bet nedariau. Turėjau, bet neėmiau. Dabar turiu galimybę tapti geru žmogumi. Gera dukra.

Nesiruošiu paleisti bent jau šios galimybės.
2010-03-30 23:13
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-04-02 10:50
Varinė Lapė
Neblogai. Nors mane kiek ištampė teksto vidurys: verkiu, pliūpsnis, galėjau bet nepadariau... Praktiškai skaičiau įdėmiai tik pradžią ir pabaigą. Štai kas čia vertinga.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-04-01 19:58
User no 34169
Tekstas skaitytojui kelia emocijas, o tai jau gerai.
Merginos charakteris perteiktas gana neblogai, o tėvo charakteris mažai jaučiamas; bejėgiškumas vaizduojamas kiek dirbtinokai. Galbūt reikėjo įterpti epizod7 iš praeities, kol tėvas dar buvo sveikas  arba kokį nors jaukų momentą, kur tėvas labai tėviškai ir su meile globojo dukterį. Kažką, iš ko skaitytojas galėtų pajausti žmogų :)
Stilių, mano kuklia nuomone, dar reikėtų tobulinti, nes šiuo metu jis atrodo kiek buitiškas, o norėtųsi, kad skaitytoją kilstelėtų kiek aukščiau ;) 
Linku ir toliau tobulėti, judi teisingu keliu :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-03-31 00:09
Backspace7143
raiškios užuomazgos
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-03-30 23:14
ŽivilėZab
Pagal tikrą istoriją, tačiau tai ne dienoraščio įrašas. Jei kartais kam nors kiltų abejonių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą