Karalius

Pompastiškom kalbom nudžiuginkit karalių
Ir nuraminkit, pabūčiavę jam batus.
Tik žvilgsnio nesutikte, nes gali
Kažką pajaust, bjaurybė, - baisiai įtarus.

Tegu nežino, jog seniai nekenčiat
Už tai, kad jis toks menkas ir grubus,
Už tai, kad kuo žemiau benuslenkiat,
Tuo jis stipriau vanoja botagu.

Tik nežiūrėkit į akis, tegul nežino,
Kad ruošiate ir durklą, ir nuodus,
Nes mėsgalį atėmęs paskutinį,
Į purvą mina nubučiuotu bateliu.

Pagerbkit kvailį duona ir druska,
Šlykščiai nuglastytus žodžius išmurkdami.
Prisiekinėkit, lygindami su šviesa-
Tik, dieve gink, nežvelkt į akis.

Kad kuo arčiau jo prisislinkt pavyktų,
Kuo melą geistų jis labiau girdėt,
Tuo bus lengviau ir ginklą pasirinkti:
Lėti nuodai ar smūgis iš peties.

Dabar, deja, jisai dar vis patronas,
Dar supa niekingoji jo svita:
Rankas būčuokit, glostykite kojas
Ir slėpkit panieką po šypsena saldžia.

Tironas kris, padaręs kvailą mostą
Klaidingą žingsnį, išjuoktas visų,
Ir atsisėdęs į svajotą sostą
Galėsit pasišvaistyt ligi valiai botagu.