Esencija

Palais de chaillot, tarsi į nuostabią visumą vedantis muslinas. Jaukus vakaras, dar kažkur ore beplaukianti saulė, bei tylus vėjas, barstantis kvapus, tylioj, egzistuojančioj Prancūzijos gilumoj. Nuostabi, bet šiek tiek liūdna kvapų skraistė plevesuoja, juda ore, po plačią visumą vis tolyn skirstosi ir pamažu išeina. Tiesiog perveria vis naujas išėjimo skausmas. Tolyn žiūriu ir kažką nepaprasto bei elegantiško matau. Atsisėdusi ant šaligavio pakraščio, kažko nusiminusi moteris-mergaitė svajoja, nemato manęs. Ta mergaitė, kuri alpsta dėl šilkinių vintage stiliaus suknelių, sprogstančių rožių pumpurų, bandelių su cinamonų aromatu, senų Paryžiaus atvirkų, jaukių šokolado parduotuvėlių, bei nepaprasto kvepalų skonio. Mergaitė, kurioje gyvena nuoširdumas, grožis, elegancija. Tačiau negyvena laimė. Ją kasdien slęgia jazminų, verbenų, hiacintų, rožių aromatas. Ją kasdien slęgia baisi neviltis ir tuštuma. Vienatvė, nevertinamas vidus, nuoširdumas, skaudūs bei liūdni vakarai, vieniši pasisedėjimai ir svajonės. Pavasarinis Paryžius, elegancija, kvapai, vintage suknelės bei jaukios kavinės - niekas nepadaro šios mergaitės laimingesnės. Niekas nepadeda pamiršti nuoširdaus ir spalvoto gyvenimo. Gyvenimo, kuris buvo, kuris ją vertė džiaugtis ir gyventi tarp nuostabių rožių, visai gyvų ir bei tikrų spalvų, aromatų, gamtos potepių, žalių, violetinių, raudonų ir auksinių šilko skraisčių, bei tkro pavasario jausmo...
  „Pasaulis kitoks. Nebėra tikro nuoširdumo, supratingumo, pagarbos, tolerancijos, draugystės, vertės, tikslo, meilės. Žudomos gėlės, paukščiai, gamta, gyvūnai. Žudomas brngus laikas ir laimė. Nebėra didelio ilgsio, džiaugsmo. Viskas liūda, negyva, trapu. Mano pasaulyje skyla spalvoto šilko skraistės, ir debesys verkia purvinais perlais, purvinu likimu. Pasaulis tamsėja. Danguje didėja stipri agonija. Debesys verkia, o aš kiekvieną vakarą svajoju, prisimenu, ir vis dar tikiu. „ Tačiau tikėjimas byra, kaip ir gyvenimas, kurio skraistė mums  visai nesuprantama, keista, įvairiaspalvė,  bei skaudi.