Visi, Jie ir Aš.

Šiandien aš prisipyliau drąsos į savo kišenes ir stalčiuje susiradau apdulkėjusia šypseną. Trys žingsniai į pietvakarius. Penkios minutės laukimo. Dvidešimt gramai nervų palikti autobuse. Ir štai aš čia – mieste. Perėjau trys tiltus, kelias plačias gatves ir… taip, snigo. Aš ėjau paskui juodus žmonių paltus, klausiausi merginų pokalbių. O aplink skraidė paliktas lietuviškas „patriotizmas“.
Aš vienui viena baltame mieste… Ech. Kaip sakiau, mano jausmai nekenčia šito miesto. Jie sako, kad daug čia blogų prisiminimų. Bet aš jų nemačiau, nežinau kaip rengiasi prisiminimai, tai aš jų ir nepastebėjau.
Sakau, jeigu žmonės tikrai būtų laimingi, jie vaikščiotu po miestą tik su rožinėm šlepetėm ir chalatais – ar tai nepatogiausia apranga?
Žmonės savanaudžiai, jie nekenčia žmonių.
Keli žingsniai iš miesto. Susigrąžinti nervai keliaujant namo. Tūkstantis aštuntas kartas kai bandžiau įsitikinti, kad aš klystų. Šeši šimtai penktas atodūsis ir numesta šypsena per petį – turi atnešti sėkmės. Drėgni batai prie radiatoriaus ir puodelis šilto pieno. Tūkstantis devintą kartą pakartoju „Būti vienai truputį liūdna. “

Mano jausmai sako, kad nekenčia šito miesto. Nes čia nuolat sninga, vaikšto aplink daug prisiminimų ir prie tavęs vis lenda įvairūs nepažįstamieji…