Gal būt nereikėjo liesti siurfantastikos ribų. Kaip gi galima bus pažinti be veidų. Juk ne tik veidų, bet ir kvapų nebus, ko ir pati tamsta neturėsite. Na, o jeigu ir jausis kokie nors kvapai, kuo aš labai abejoju, tai labai jau neskanūs. Ir kaip suprasti, na nebent visiškai netikinti esate, kad viskuo tikite, išskyrus Viešpatį Dievą? Kaip suprasti mintį "...Ir muzikos garsais, sustabdančios pavasarį piktu ritmu."? Kas sugeba sustabdyti pavasarį, ko net Viešpats nedemonstruoja, ir dar muzikos piktais ritmais? Paradoksas. Atleiskite, aš įžeisti visiškai nenoriu.
Jau esu minėjusi, kad itin vertinu kūrinius, kurie kalba apie Tikėjimą, Dievą, Būtį. Ši tema patinka todėl, kad tai taip neapčiuopiama, originaliai išgyvenama ir, žinoma, amžina. Patiko tuo, kad šiame kūrinyje klajūnas ( bent taip įsivaizduoju) aklas ir kurčias aplinkiniam materialiajam pasauliui; tačiau nuo jo visiškai nenusisukęs nuo jo; itin subjektyviai jį vertinantis, jaučiantis ir tikintis gėriu "nauja pradžia tikiu". +5