Laivas

Ir vėl
                                              Prieš akis
                                        Verias tolių erdvė
                                Kai pakėlęs bures krištolines,
                          Atitolau nuo kranto, smigau į bangas
                    Žemės džiaugsmo kaip reik dar visai nepažinęs
        Gal jaučiausi saugus, nes negrasė vilnis, o ramybė supo, gaivino
      Bet, deja, čia ir trūko iliuzijų šydas puikus, jūron ūko lašai nusirito
      Vandenyno gelme aš alsuoja dabar
                                                  Gęsta
                                                  Miršta
                                                  Rauda
      Paslapčiom, nebyliai, nors dar verkia širdis, liejas graudis nakty
          Kas grąžins man žaliuosiuos krantuos išbarstytas veltui viltis
            Nežinau, ar atvers man Olimpo Dievai dar kartą permainų
                Skrynią, kai maldausiu pagalbos Amūro marmurinio
                  O kol kas man telieka priimt Okeano mestą likimą
                      Tad plaukia  toliais krištolinis mano laivas
                              Maldaudamas vėjų palankumo
                                  O aš? Aš rymau it vergas
                                        Vienišas, apleistas.