Kiekvienais metais jis grįžta pas mane ir lieka šioje ramybėje. Ruduo.
Po kojomis girdžiu šiugždančius lapus, kurie man tarsi grotų rudens muziką.
Tarytum kareiviai, sužeisti nuo skausmingų kulkų, krinta lapai. Jie ilgėsis vasaros dienų, kai žali ir pilni gyvybės sveikino saulę. Suvytę, susenę, simfonijos kompozitoriai tyliai akomponuoja savo gyvenimo sonatą.
Čia laikas sustojo ir prisėdo šalia manęs, žiūri, kaip lapai iriasi upės paviršiumi tolyn. O jie tik plūduriuoja, kaip ir užhipnotizuotos antys vandeny.
It koks parko veidrodis, upė atspindi tylą.