Barbė daug kningieliu ė dabā paskaita,
Tor vėdou sukruovus rimta gierė kraiti.
Po mažiausi laša sutvėnkė daug meilės,
Iš tuo gimst ė žuodē, ė rimoujės eilės.
Išminti – brongiusi sava omžiaus torta –
Ded i kuožna eili netičiuom sokorta.
Ė dabā prisieda kortė naujė minti –
Kou ana pasaulie linkusi brongintė.
Jug geroms nevakštiuo nu žmuogaus atšuokės –
Tor so šėrdies meilė būtė susituokės.
Su žmuogaus pasaulio, kasdėinybės truoškēs –
Jug žuodingas frazės īr tonkiausē toštės.
Ė ka tēp jau būto tėkromuo tėkriausiuo,
Žmuogou rēk ė miešla nemažā parausliuot.
Īr vaistā geriausė, ka suprastum kėta –
Rēk į vėršo kėltė ė į varga krėstė.
Kam neteka alktė, dounas plota krimstė,
Nesupras uns omžēs bada veida rimta.
Tik padarės klaida, nuodiemie nuskėndės,
Supras kuokės slīdės suklīdėmu grindis,
Kuoks vėdaus pasaulis žmuogou īr išiepīts,
Kāp uns vargst išlīsdams iš klaidū paliepės.
Vo išlindės tonkē, kāp rūkuorio gėmės,
Viel sugrīšt pri sava bjaurė ipratėma.
Kāp tuokem atleistė? – klaus tėkruojė mama –
Nuor tujau išgautė atsaka išsami.
Nesupront, ka žmuogos prigimtie nešiuojės
Vėsa žemės brūda ė vėsus pavuojus.
Īr silpnībiu terba, išdėdoma toštė
Ė negal par omžio nikāp atsibostė.
Kas anou pažadins atgailīstės būviou? –
Rēk baisiuos patrankas negirdieta šūvė.
Kėik gėlėi iklimpė dar patiuo jaunystie,
Mėršt ni nepabandė iš klaidū išlīstė.
Mon atruoda vėina īr teisībė žemie –
Rēk pri Dieva glaustėis, rēk savi nužemint.
Tuo dėdiausė mena – kāp savi sujimtė,
Konėgs teišmuokīs nusistatės rimtā.
Tuoks kāp bovės Vilios Salontū suodībuo –
Pri vienuolė tėkra vėsė vargšā kėba.
Anuo sieluo švėtė žėburīs geroma
Ė viliuojė kuožna glaustėis i tou noma.
Kėik tuokiū mes torem Lietovuo – saujelė,
Vo miešlīnūs šliaužuo tūkstontėnės kelės.
Patis gimstam sėlpnė bluogie jau imėrkė –
Kuožnam miesta butė, kuožnuo kaima pėrkiuo.
Ė patėms rēk rastė konėgū, švėisuoliu
Rīžtėis padarītė rimta drousi šuoli.
Piningā dėdiausi be vidiniu nuoru
Neišves ont kelė, negražins i duora.
Rēk aukuos didībės ė švėisuos vėdėnės,
Ka atbosto dėrbtė vienetā ė mėnės.