Statau namą

XX a. devintame dešimtmetyje žmonės rašė knygas. Europiečiai rašė knygas. Amerikiečiai rašė. Azijiečiai vertė. Eskimai užšaldydavo jas ir tada skaldydavo. Žmonės visuose mūsų Žemės pakampiuose domėjosi romanais, detektyvais, poemomis. Tai buvo labai didelė masė skaitytojų, tačiau kartu ir labai maža, nes gausybė kitų žemės gyvių (beždžionių, dramblių, skruzdėlių, paukščių) nė skaityti nemokėjo, nė bent įsivaizdavo kas yra ta knyga.
    Smagu, jog tik ta dalis pasaulio, kuri mokėjo knygas skaityti, gebėjo bandyti aiškinti kitiems gyviams, kaip knyga sukuriama. Deja, naudos buvo ne daugiau nei bandant išmokyti medį šokti. Dėl to žmonės, jau išmokę skaityti bei rašyti knygas ir mokė tik kitus, dar tos savybės neįgavusius. O tie, išmokę, kartais net linkdavo į rašymą apie tai, kaip jie buvo išmokyti skaityti.
    Afrikoje, nemažą dienos dalį, ypač kai puikiai ant dviejų kojų vaikščiojantys žmonės sugalvodavo eiti numalšinti tą nežinia iš kur atsiradusią tuštumą pilve, visas šis mokymo procesas vėl ir vėl atitekdavo kitiems panašiems ir galbūt vieninteliams sugebantiems pasilyginti į žmones gyviams - beždžionėms. Nepaisant to, jog žymiausi pasaulio mokslininkai jau buvo ištyrę, jog skaityti gali tik žmonės, rašyti - tik žmonės, mokyti kitus skaityti ir rašyti - tik žmonės, 98% žmonių genų turintys primatai nenusileido (beje, tie mokslininkai taip pat buvo žmonės, tad ir konstatuoti faktą, jog tik žmonės moka viską, taip pat galėjo tik žmonės).
    Prie grakščiai medyje išskaptuotos lentynos  apiplyšusioms knygoms sudėti viena prie kitos išsirikiavo 3 beždžionės - beždžionė vienas, beždžionė du ir beždžionė trys. Jų tikslas - paimti į savo plaukuotus maisto rinkimo ir griebimo padargus, žmonių vadinamus rankomis, knygą, ją atversti, užversti, ir padėti į vietą, kol jos savininkai valgo. Nors negalime tvirtinti, ką tai darydama mąstė beždžionė vienas (nes tie mokslininkai žmonės pripažino, jog tik jie gali pripažinti jog nė lašo nežino ką tie gyviai mąsto), beždžionės du veiksmuose galėjome aiškiai atskleisti mintį, jog šitaip gali sugalvoti tik šios trys beždžionės. Bereikia pripažinti jog tik mes galime pripažinti, kad tik šie gyviai šį net mažamečiui nesunkų veiksmą atlikdavo tik iš dvidešimto karto.
    Tai net nebuvo koks nors naujas bei pažangą primenantis beždžionių dalykas. Tuo metu ir ankščiau jau visoms afrikos beždžionėms buvo įprasta, pamačius žmogaus bananą, jį griebti, atlupti, nevykusiai sulipdyti žieves atgal, ir padėti bananą kur jis buvo, o tada iš po artimiausio medžio viršūnės stebėti, kaip žmogysta nesupranta, kas dedasi. Tačiau tas knygų vartymas paskatino kitą dalyką.
    Beždžionės trys pareigos buvo stebėti, kada žmonės išeina valgyti, surasti, kur padėtos knygos, ir, jei triukas sėkmingas, stebėti žmonių reakciją. Neilgai truko pastebėti keistą elgesį. Čia reikia pridurti, jog triukui nepavykus, beždžionės pasišalindavo numetusios knygą kažkur, ją tik atvertusios ar net išplėšusios lapą, o tai būtų pasimatęs kuo įprasčiausias pyktis, jei tik beždžionė trys būtų linkusi stebėti nepasisekusius įvykius. Po sėkmingojo, kuris, beje, įvyko po keturiasdešimt aštuonių dienų bado (gavę naują knygą, afrikiečiai dvidešimt aštuonias dienas neišmetė jos iš rankų, o kitas dvidešimt tiesiog nepavyko atlikti triuko), beždžionė trys sutriko, mat jau vaikino, kurio plaukai praktiškai būtų trukdę skaityti knygą, veiksmai buvo visiškai instinktyvūs - šis pasiėmė knygą, nuėjo prie pietų laužo ir atsivertęs pradėjo ją skaityti! Po šio netikėto atsitikimo beždžionė vienas, kuri buvo atsakinga už pokštų atlikimą, kaip ir už maisto rinkimą bei trijulės suformavimą, visą savaitę niekaip negalėjo įsiūlyti beždžionei trys suvalgyti bananą. Tuo metu beždžionė trys tiesiog skraidžiojo iš laimės, šį kartą būdama visiškai teisinga, mat niekas iki šiol nebuvo pastebėjęs žmonių abejingumo jiems atlikus pokštą! Jų akylumo spraga vertė mažas beždžionės trys smegenis perkaisti, o beždžionei vienas bei beždžionei du teliko tik meilikauti ir prašyti papasakoti, kas įvyko. Ar net ir susitvarkiusi Beždžionė trys būtų gebėjusi papasakoti ar ne, mes nežinom, nes juk jau konstatavom faktą jog mes nežinom ką beždžionės žino.
    Ne visų gyvūnų smegenys tobulos, ypač beždžionių, kurios darydamos tuos pačius dalykus vėl ir vėl dažnai tiesiog pamiršta, jog neseniai atsitiko šis tas neįprasto. Ir ši trijulė po mėnesio elgėsi kaip visada, lupdama bananų žieves bei vartydama knygas, artindama dar vieną netikėtą žmonių poelgį. Labai gaila, jog tegalime spekuliuoti be spėti, kokie iš tiesų po kiekvieno pokšto ar susidūrimo su kitais gyviais ar po bet ko kito buvo beždžionių jausmai bei nuomonės, jei jos tokias turėjo, mat žinojimas, kas įvyko tikriausiai, būtų daug prasmingesnis ir realesnis, o, jei pačios beždžionės patvirtintų nuomonę savo raštu, tai būtų šimtaprocentinis faktas. Deja, to nebuvo, nes beždžionės nemokėjo išmokti skaityti.
    Taigi, po laukimo ir bandymų bei nuolatinio žemės sukimosi vėl išaušo sėkmingo eksperimento diena. Šį kartą žmogui nieko nepastebėjus beždžionė trys iššoko iš medžio, mat, nepaisant prastos atminties, prisiminė, jog tai jau vyko, ir sustojo du metrai nuo žmogaus.
    Kiek laiko buvo praėję nuo to laiko, kai beždžionė ir žmogus pradėjo vystytis iš bendro protėvio? Ar nuo to laiko, kai žmogus išmoko atpažinti, jog šalia jo stovintis panašus 98% genų gyvis yra žmogus, o ne beždžionė? Ar nuo pirmųjų parašytų knygų,, dar ant molinių lentelių bei papiruso lakštų? Tokios žmonių ir beždžionių akistatos po beždžionių pokštų vyko dažnai, tačiau dažniausiai tik kai beždžionė nesėkmingai užlipdavo ant šakos ir nukrisdavo, o mūsų aptariamas įvykis atsitiko beždžionei trys galbūt norint, jog jis įvyktų.
    Beždžionė trys buvo baisi ir gauruota, žmogus buvo nesiskutęs ir dvokė, knygą jo rankose kvėpė rankų prakaitu ir svėrė kelis kilogramus. Beždžionės trys draugės beždžionė du ir beždžionė vienas sutriko, bet pirmoji nenustojo šokinėti iš džiaugsmo. Aplinka tarsi išblanko, nors baobabų gausa kitą kartą būtų sudominusi. Beždžionė trys buvo viena, žmogus taip pat. beždžionė norėjo suprasti, žmogus nenorėjo problemų. Tai buvo pirmas kartas, kai beždžionė iš tiesų norėjo suprasti, kas yra knyga, iš ko ji sudarytą ir kodėl žmogus jos nevalgo. Šis žmogus buvo nepasiruošęs mokyti. Ir jei jis būtų buvęs, vis vien galiotų teorija, jog tik žmonės moka viską, o beždžiones mokyt taip pat lengva kaip ir medį išmokyti šokti.
    Deja, žmogus išsigando. Jis buvo pripratęs tik prie to, kaip jo akys ilgam susikirsdavo su kitos genties merginos akimis. Tai jis laikė patrauklumu. Tačiau kai tas pats vyko su šia beždžione, jis nebežinojo, kur dėtis. Dėl to bėgo. Bėgo greitai, o beždžionė tradiciškai visko nebuvo apgalvojusi, tad liko stovėti. Žmogus dingo iš akių, beždžionė vienas ir beždžionė du nusileido iš medžio, pirmoji pakėlė ant žemės numestą knygą, atsikando jos, o supratusi, kad tai medis, numetė šalin ir nusispjovė. Galbūt pagalvojo, jog daryti pokštus su knygomis tas pats, kaip keisti žemėje esančių akmenų vietas - kol neužkliūna, tol gerai. Tikėtina, jog dėl šitos minties už komandos subūrimą atsakinga beždžionė vienas daugiau nebesiūlė savo kompanionėms atlikti šio pavojingo žygio su knygomis, o tik apsiribojo su banano žievėmis.
    Bandymas prilygti žmonėms kaip ir nuėjo perniek, bet ar to nebūtume supratę iškart, mat tik mes vieni galime suprasti taip iškart? Kodėl nepabandėme pabendrauti su gyviu, kuris, rodos, norėjo atnešti nauja į mūsų gyvenimą? Kiek dar laiko praeis, kai koks gyvis mūsų Žemėje ar skraiduolis kosmose gebės bendrauti su mumis, o mes su juo? Kada pagaliau po atsakymo į klausimą neatsiras kito klausimo?

2008/08