(Ne)lengva

Apakęs žvilgsnis nuklajoja dykumon – miražai plaukia nepasiekiamu vaizdu.
Nuo karščio šiurpsta šypsena, pavirtusi oazėje išdžiūvusia vaga.
Tiktai sūrus šaltinis vis dar alma, degindamas vėjo numyluotus skruostus.

Tarsi sulėtintam kine šmėžuoja pėdos, nebepaisančios net baimės smukti.
Panyra rankos smėlio gilumon, – gal ras lašelį atgaivos, o ne saviapgaulės.
Deja. Suskeldėja ne tik delnai, bet ir tikėjimas, pasižadėjęs nebegrįžti.

Net žodžiai išsislapsto. Ir paskęsta mintys – nebesuvokia krypties.
Geriau jau dykuma, negu užklimpęs miškas.