skolintos eilutės žymimos * žvaigždute, o po tekstu nurodoma, kas ir kaip. netyčia galėjau aprėkt, bet atsitiktinai pažiūrėjau į pirmus komentarus. tai va
jautrus, sutinku dėl veplenimo
šiaip neprijaučiu kai daug mažų žodelių (ar lyg tik tarsi kai kaip ir pan.) bet čia labai tinka, gal todėl ir veplenimas jaučiasi, toks natūralus
visų pirma, manau, kad eksperimentas pavyko, laboratorija nesprogo. Bet (man) eilėraštis dalosi į dvi dalis, nelygias. Kaip kaštonas. (Arba atomas.) Antra dalis, po ― man labiau patinka. Beje, brūkšnį čia parašiau tą ilgesnį (2025), nes kažkodėl atrodo, kad čia jis klotųsi kiek patogiau. Dabar gi brūkšneliai sutampa ir skirtumas truputį menksta. (Neatmetu galimybės, jog būtent taip buvau suplanavusi, gal už brūkšnio yra kažkas (pvz.: tarpas.)
Kūrinio pats tyriausias taškas nuo galiausiai iki patikėti. Po jo sekantis atrodo puikiai suderina tempą. Upeliukas mažas, teka lygiai, peršoka akmenį ir vėl patogiai nusileidžia. Vis dėlto, paskutinės trys eilutės kiek kitokios. Jeigu paskutinioji išties reikalinga, tada su įvardžiu aštuonioliktąją skaitau: tu (į akis | žiūrėtum) arba (į akis..) man (| žiūrėtum). Kai žmogui pastatai koplyčią, jis būtinai užsigeis visos katedros.. tad dėmesį kreipk su saiku - čia Tu esi teisi, miegazuiki :)
pirmos dalies, jaučiu, dar perskaityti negaliu, per daug kursyvo (šiuo metu), nors jis čia labai tinka / kai skaitau, aš matau upelį. Ar neturi minčių įkelt čia mp3, skaitydama pati?
O pavadinimas, - teisingas ir labai gražus.
Pavadinimą pasiskolinau iš nuostabaus Elenos Mezginaitės eilėraščio:
Mėtai (dukrai)
2
Žolele mano, kantrumu kaip rykšte pažymėta,
Vidunakčio aitria viltim pakvipusi,
Šaukiu tave kaip iš padangės lietų,
Kaip lengvą stirną iš vaikystės miško.
Miškai nutolsta nejučiom kaip žmonės,
Kai atpranti jiems į akis žiūrėti.
Vaikai sapnuoja vėją ir aguoną,
Tik nesapnuoja užpustytų mėtų.
Paskui išaušta rytmečio žinojimas,
Kad miestai už kalnų, o paukščiai medžiuos.
Žolele mano, vasaras kartojanti,
Kaip mes kartojam savo žalią pradžią.