sutrupėk bandos gniužule išgaruok vandens siurbsni padėkosiu – spangėse šviesėja plevenu šalia žuvėdros skęstu puodelio gaudesy o palaimingo svaigulio potvyniais seka atoslūgiai įlietantys per kriauklės labirintą jausmą kurio kol kas nesugebu apibūdinti greičiausiai tai ramybė o gal tyla pasakysiu kai metų laikai privers įsiminti dvylika mėnesių paeiliui
bandos gniužule sutrupėt - ko taip linkėti? ,pikta
išgaruok vandens siurbsnį - seka gniužulą, tarsi neturėtų prieštaraut prieš tai einančiai eilutei, tačiau visai kitos konotacijos, pametamas tas negatyvas (kuris nemotyvuotas). abejoju ar reikalinga tokia trintis, kelianti tuštumą
kriauklė ir puodelio gaudesys - čia apie jūros šniokštimą, kai pridedi prie ausies? nes kitaip jau tų ramybių ir tylų nebesuprantu niekaip.
antrajį "o" (išmetęs "gal") keisčiau į "arba", nes struktūra būtų įvairesnė.
jausmas yra eilėraštyje, yra, ok, tačiau privelta abstrakcijom, kame prikolas, tos abstrakcijos nėra blogai, tačiau kai tarpusavy nesiriša tūlam skaitytojui (taip kaip autoriui), tai sunku skaityti.
pradėta silpnai, užbaigta gerai. turinys neišsiskiriantis, tačiau galima matyti kad kalbėjimas, net jei truputį girgžda, turi tam tikro plaukimo, tarsi šokinėja per bangas, ok
atsisakyčiau kai kurių mandrybių tavo vietoj, ir tiek, daugiau koncentracijos, minties, nes ne visos metaforos neša emociją, kokios norėtum, kai kurios atstumia (pvz pirma eilutė, kriauklės labirintas (kampuota labai tokiame "srauniame" tekste, ar bent jau panašiai (atsižvelgiu į pavadinimą, aišku)).
Žinai, perskaičiau kelis kartus, kad pagaučiau mintį:) Mintikė gera, nu prisikabinau prie skyrybos..ale, kaip aš jos noriu:)Dėl klaidų, tai jau kiti pasisakė...aš tyliu:)