Aš bandžiau.

Dar viena eilinė diena rojuje. Vaikštau po palatas ir lankau vėjų nublokštus anapus žmones. Nors ne.. Tai visai ne žmonės, tai gyvos istorijos.. Juk jie nei valgo, nei kvėpuoja.. Jie paprasčiausiai akių giluma nupasakoja tai, kas jų ikitolinį gyvenimą galutinai apvertė aukštyn kojomos.. Kas jų gyvenimus pavertė klaikia realybe... O aš esu jiems lyg Dievas.. Tas kuris išklauso, tas kuris pataria ir nesigilindamas supranta.. Tas kuris išrašo dar vieną dozę trankvilantų..

Kartais nuo visų problemų paprasčiausiai sukasi galva.. Tada pats nueini į vieną iš palatų, prisėdi ant akinamai baltos lovos.. Žvelgi į baltas lubas.. Grindis.. Duris.. Į baltą savo gyvenimo knygos viršelį......

-----------------------

Trečiadienis. Trys minutės po pusės penkių. Kaip ir kasdieną perone laukiu savojo gyvenimo traukinio.. Užmerkiu akis ir giliai visais plaučiais įkvepiu rudeninio oro.. Tačiau šią harmoningą akimirką sustabdo nejaukus prisilietimas..

Pirmadienis. Pusė septynių ryto.. Jaučiu, jog vėluoju, o dar reikia užbėgti į vietinę kavinę paimti pora puodelių kapučino su šokoladu.. Žinau, jog jeigu to nepadarysiu, mano diena bus pasmerkta žlugti.. Tai menkas rytinis ritualas, tačiau šįryt jis veikiausiai bus sulaužytas, dėl vienos ar kitos nelemtos priežasties, kurią man eilinį kartą iškrės gyvenimas.. Praveriu duris, atsistoju į eilę, ruošiuosi traukti piniginę kai pasigirsta malonus moteriškas balsas: „ Du puodelius kapučino su šokoladu taip? “

Sekmadienis. Pusiaudienis.. Jos skaistų kūną dažo akiplėšiški saulės spinduliai.. Panašu kad praeita naktis ir vėl skendo giliame jausmų vandenyne.. Kava, kava, nesurūkyta cigaretė.. „Eik velniop.. “ Ji trenkia durimis ir klaikiai verkdama palieka mano namus..

Ketvirtadienis. Pusė devynių vakaro.. Miestas kaip niekada tuščias... Šviežiai nulyta.. Ech dievinu tokį orą.. Jaučiu kaip žemė įkvepia ir iškvepia manuosius išgyvenimus.. Tikiu, jog šiame senamiestyje kadanors palaidosiu savo sielą.. Jame jaučiuosi lyg namuose.. Jis mane kas kartą guodžia.. Kas kartą supranta.. Jis žino ko man reikia.. Jis žino kas mane pradžiugintų.. Tik ne tas baltas pastatas vadinamas rotuše.. Šiuo metu jo nekenčiu labiau už viską pasaulyje.. Apmastymus nutraukia telefono skambutis.. „ Labas.. Mums būtinai reikia susitikti.. “

Pirmadienio rytas.. Suglumęs sėdžiu vonioje.. Aplink mane mėtosi neaiškios šukės, suplėšyti laiškai.. Vietomis galima matyti kraujo pėdsakus.. Žinojau, kad gyvenimas veža.. Bet kad šitaip.. Kad šitaip susidėliotų per nepilnus kelis metus.. Na taip, aš nuolatos galvojau, jog klimpstu į rutiną.. Į kasdienybę.. Melsdavau dangaus suteikti man polėkį.. Bet jeigu tai yra tai, ką man kažkas suplanavo.. Tada belieka tik ironiškai nulenkti galvą ir ištarti „ačiū tau idiote, kuris tai sugalvojai„.

Šeštadienio popietė. Tai turėtų būti neeilinė diena.. “Ar Tu jau pasiruošęs? “ – išgirstu raginimą iš kitos patalpos.. Tyliu.. Nes žinau, jog mano atsakymas turėtų būti “Ne”.. Aš begalo troškau šeimos.. Troškau vaikų.. Aš taip norėjau kažko šilto, gero.. Kažko, kas suteiktų turinio mano gyvenimo knygai.. Bet aš nemaniau, kad viskas įvyks būtent šitaip.. Tikslas beveik pasiektas.. Tai ko norėta, beveik gauta.. Tačiau kelias.. Kelias kuriuo buvo einama link to kas manęs laukia.. Jis nebuvo tas.. Juk po galais.. Aš net neesu tikras.. Ar ją myliu...

Naktis iš pirmadienio į antradienį.. “ Aš jus labai užjaučiu.. Jis gimė negyvas.. Ar norite pamatyti savo žmoną? ”

Ketvirtadienio popietė.. “ Atleisk.. Tiesiog įmonėje etatų mažinimas.. Taip, tu esi labai vertingas darbuotojas.. Tu praktiškai įmonės įkūrėjas.. Bet akcininkai jau nusprendė.. ”

Antradienio rytas.. ” Nejau manei, kad galėsiu pakęsti tą tavo nuolatinę klaikią būseną? Nejau manei, kad galėsiu kęsti tą tavo atsainumą, cinišką požiūrį į mane? Nejau manei, kad leisiu tau nuolatos mane žeminti, verčiant jaustis kaltai dėl to kas įvyko? Aš nebuvau kalta dėl visko ką sukrovei ant manosios sąžinės, ir žinai, aš nesijaučiu kalta dėl to, ką padariau, nes skyrybų dokumentai jau advokatų rankose.. “

Sekmadienio vakaras.. “ Esate suimamas kaip pagrindinis įtariamasis savo buvusios žmonos ir jos naujojo sugyventinio nužudymo byloje, turite teisę tylėti, nes viskas ką jūs pasakysite gali būti... “

Trečiadienis.. “ Jis bandė nusižudyti.. Jau kelintą kartą... Manau jam čia nevieta.. “

----------------------

Palatos durys užsiveria.......

Staiga krentu žemėn.. Akyse pasidaro tamsu.. Ausyse ima skambėti vestuvių ir laidotuvių maršų mišinys.. Aimanos.. Vaiko verksmas.... Neviltis, maldos, viltis, abejonės, nežinia, nusivylimas, skausmas, skausmas, skausmas, liūdesys, neviltis, kerštas, kraujas, maldos, maldos, maldos..

Tiesiu ranką link išsigelbėjimo.. Link opiumo kūnui.. Link atgaivos sielai.. Link vilties protui...

Dar viena dozė trankvilantų... Ir dar viena eilinė diena rojuje. Mintimis vaikštau po palatas ir lankau vėjų nublokštus anapus žmones. Nors ne.. Tai visai ne žmonės, tai gyvos istorijos.. Juk jie nei valgo, nei kvėpuoja.. Jie paprasčiausiai akių giluma nupasakoja tai, kas jų ikitolinį gyvenimą galutinai apvertė aukštyn kojomis.. Kas jų gyvenimus pavertė klaikia realybe...