Rąstuos kirvarpos pragręžia mingančią tylą,
Šviesią naktį pro langą spoksant Mėnuliui.
Suplevena erdvėj atsibudus šeimyna:
Iš aukštybių, kas liko, ilgesingai apžiūri.
Tyvuliuoja šviesos apšlakstyti žolynai,
Pasistiepę šešėliai po kambarius šlaistos.
Senas namas atgyja lyg išaudus drobulę
Ir patiesus ant stalo sugrįžusių vaišėms.
Rąstų sienos kalenasi kirvarpų muzikoj,
Dulkių patalas gožia pelyčių krebždėjimą.
Verkia senos langinės – vergės kalėjimo,
Prisiminusios blėstančią kankinio būtį.
Senas smuikas ant sienos repetuoja suktinį,
Kur vestuvėse šoko uždusę jaunieji...
Mėnesiena, paliejus krikštamotės vyną,
Po apmirusį namą basa šlepsinėja.
Atitolsta veidai, nusitrynę vardai ir miražai
Viso to, kas kadaise kažkam iš visų kur nutiko.
Senas namas užmiega suspaudęs kumštelį
Kaip mažas, vienas pats savimi amžinai pasilikęs.
2010