skola savo laikui

Toks stebuklų pasaulis
kai už dyką dalinamas miegas
pasislėpt po pagalve
savo tikrąjį veidą
o su tuo, kur matos geriausiai
kai miegi,
užkariauti bent dalį
savo žemės mažylių
ir kitų, kur nemoka
skaityti, rašyti ir klausti
kas ne taip

O man kasdieną
atsiplėšia, bet nejaučiu
kaip nukrenta rankos ir
tarsi siektų daugiau
vėl pakyla
ir stabdo praeivį
paėjėti kartu
nes turiu perduoti
vieną netikusią žinią
bet kodėl ir kokią – vis tiek
nepatikėsi

Och tu, mažyli, nenuorama
aš tau pirma, o paskui tu
užaugink man darželį
ramunių ar tų,
kur pavadinimas keičias
kaip tik nori tas
dovanojantis šiaip sau
ar su proga,
tokią tik vieną žinau
ir tai, ji ateina

pagaliau pasilsėti

užmigus

tik ne mirti,
šitai būtų jau visai nesvarbu
kas ateitų - išeitų, ką atneštų ar ne
nes kai visgi suvoki,
mažiukėli mano,

kad turi tiktai teisę būti
o ir nubusti tiktai

geram