...

Ką sau buri,
Šypsodamasis
Ištiestai rankai,
Levituodamas
Sukryžiuotomis kojomis
Laiptų aikštelės
Negyvenamoj saloj.
Niekada
Prie tavęs nesustosiu
Ir nepravirksiu į akis,
Nes nebeturiu galios
Žvilgsniu lopyti
Neužgyjančio gyvenimo
Ir joks mano žodis
Anei metalas
Nebegali išvilioti
Sielos pro vartus
Kur įkalintas kūnas.
Brendu savo tylon
Triukšmo paviršiumi
O iš paskos vilnija
Tavo ramybės aidas
Ir  ilgam prilimpa
Prie nugaros,
Vis sugrąžindamas
Vienatvės vitrinon,
Bet  dviems
Ten vietos  per daug.