Eini gatve tylus ir ilgesingas
Nerūpestingai daužos tau širdis
Eini ir nejauti, kaip vėjas šiltas
Tau glosto veidą, guosdamas mintis.
Žvelgi tiesiu žvilgsniu į nieką
Žingsniuoji neaiškiu nakties keliu
Ir lauki, kol dangus, paniuręs visas
Pravirks ir atgaivins medžius.
Tą naktį, rodos, stebuklingą
Atgimsiu augalu, o gal paukščiu
Užtrauksiu giesmę ilgesingą
Arba šlamėsiu po klevu.
O gal paimsiu tavo šiltą ranką
Suspausiu ją tvirtai tvirtai
Ir pasistengsiu, kad atgimtų,
Ne tik širdis, bet ir jausmai.