Gražus pasaulis

Gražią pavasario dieną trys vaikinai bežaisdami atsidūrė ant daugiabučio stogo. Nuo to stogo jie galėjo stebėti gražias Kauno apylinkes – Kleboniškio miško platybes, sraunios Neries vingius. Jie taip pat matė kitoje Neries pusėje besiplečiančią statybų aikštelę, kur žalumą pakeitė smėluma.

Matydami tokius vaizdinius, vaikinai sugalvojo žaidimą: vienas po kito pasirinkti vieną iš matomų vietų bei argumentuoti, kodėl ji padaro pasaulį gražesniu ir patogesniu gyventi. Simas, pirmasis vaikinas, pasirinko Neries vingius.

- Jei pasistatytume kokį laivelį, galėtume Nerimi, o paskuj jai įtekėjus į Nemuną ir juo nemokamai ir be žalos gamtai nukeliauti iki pat Kuršių marių! - tokia buvo pirmoji Simo idėja.

- O tu matei, kokia sekli ta Neris? - paprieštaravo antrasis vaikinas, Kęstas, ir pats pasirinko vietą, statybų aikštelę. - Ten galime pastatyti daug daugiabučių namų, žmonės turės kur gyventi.

- Manęs jūsų pasirinkti objektai neįtikina, - moksliškai į Simo ir Kęsto mintis atsakė trečiasis vyrukas, Algirdas. - Jūsų abiejų pasirinktos vietos ir idėjos nesuteikia jokios apčiuopiamos naudos, jei jos norėtume dabar. Pažiūrėkite į mišką: jame gausu gyventojų, beveik neriboti maisto medžiagų ištekliai, raminantys garsai, priedanga nuo kaitinančios saulės, ten juk visa gyvybė!

Visi trys žaidimo įdomumą pajuto jau pirmame rate. Taisyklių kas kada kalbės jie neturėjo, apskritai, vienintelė taisyklė buvo savo pasirinktos vietos gynimas. Vaikinus tik laikinai nutraukė triukšmingai virš jų galvų skrendantis lėktuvas, tikriausiai „Ryanair“, skrendantis iš kažkurio Europos miesto į Kauno oro uostą.

- Tu kažko nesupranti. - Kęstas pratęsė žaidimą-diskusiją. - Toje vietoje, kur dabar – statybų aikštelė, prieš kelis metus buvo žaluma, miškas, o kur jis dabar? Kur jo nauda?

- Ten pat, kur bus ir statybų aikštelė, kai ištirps visi ledynai. - pajuokavo Simas.

Algirdas susimąstė. Galbūt, galbūt tikrai medžiai ir miškai buvo į istoriją grimstanti realybė? Galbūt jau tuo metu poreikis kirsti medžius bei naikinti miškus buvo didesnis, nei pačių miškų platumas? Bet kur medžių kirtimo nauda? Nupjauni medį – sunaikini deguonies šaltinį, voverės gimtinę, grybo palėpę. Net jei iškerti siaurą juostą, tik kokiam keliui ar geležinkeliui – gamtos buveinė padalijama į dvi dalis. Jei iškertama dar viena juosta, lieka keturios mažos atskirtos dalys. Kaip tada keliaus visi gyvūnai? O gal tai nesvarbu, nes žmogus – aukščiau visko?

Algirdas pradėjo trumpą monologą:

- Vaikinai, aš nesutinku, kad miškų pakeitimas aikštelėmis ar upėmis pagražins mūsų pasaulį. Ar jums nemiela einant per mišką pamatyti kokį ežiuką, bėgančią stirną, skunką? Juk mes  statybų matome pakankamai – pažiūrėkite, kiek pastatų yra vien Šilainių miegamajame rajone. Taip pat, argi dauguma gyvūnų, taip pat ir mes, neišsivystėme iš vandens gyvūnų, argi tai nerodo mūsų progreso? Galiausiai, medžiai yra seniausi gyventojai žemėje... Ar matėte Stelmužės ąžuolą? Jau apie 1500 metų amžiaus, storumo kaip vandens bokštas, tebeauga!

Žodžiai apie ežiukus bei Stelmužę privertė susimąstyti Simą ir Kęstą. Tik jie mąstė tyliai, nes, vis dėlto, dar žaidė žaidimą. Gal statybų aikštel buvo dalinis gamtos žudymas? Gal upė buvo naudinga tiek, kiek joje plaukiojo žuvys ir augo įvairūs dumbliai? Atrodė, kad Algirdas jau beveik laimėjo žaidimą.

- Be ko miškas mirtų? - klastingai paklausė Simas.

- Anglies dioksido, deguonies... - atsakėAlgirdas.

- O deguonies daug yra vandenyje. Na, bent deguonies atomų: tai H2O, ar ne? - triumfavo Simas. - Be to, juk ten yra ir ištirpusio deguonies!

- Nemanau, kad deguonis čia yra svarbus veiksnys. Mes jo nematome, tad nėra kuo pasigrožėti, o jo yra visur – net medžiagose, kurios naudojamos statybose. O statydami mes galime žmones net apsaugoti nuo gamtos nelaimių: sukurti patalpas, kuriose deguonio lygis palaikomas dirbtinai, bandyti kurti aplinkas, kokios gali būti kitose planetose. - svarstė Kęstas.

- Kęstai, pripažink, kad statybų nauda bus tik ateityje, ir ji ne visada, o žala gamtai, gyvūnams padaroma dar net nepradėjus statyti, čia, kur dar visai neseniai buvo, kaip tu pats sakei, žaluma, miškas. Kol nesunaikinsime žalos, tavo statybos sukels daug nepatogumų. - apibendrino Algirdas.

- Tikriausiai tas pats ir su Nerimi? Jeigu jai kenksime, taip pat nieko gražaus nematysime. Sakyčiau „ne“ žvejybai, kai organizuočiau kelionę Nerimi-Nemunu iki Kuršių marių. - vėl beveik juokais nusileido Simas.

- Žaidimas baigtas? - pritarė Kęstas.

Iš tiesų, žaidimas buvo baigtas. Vaikinams žaidimas patiko, nes jie galėjo pasiginčyti, be to, gavo naudos. Vaikinai suprato, kad jų regima aplinka nėra ideali, kad jų draugai žmonės dažnai neapgalvoja savo veiksmų, nes kenkia gamtai, kaip Simas, Kęstas ir Algirdas išsiaiškino žaisdami žaidimą. Vaikinams leidžiantis nuo stogo, Algirdas pasakė paskutinę mintį:

- Jei pasaulis yra gražus, jis gali būti dar gražesnis!