Bokšte

Kai dienos versis
žvaigždėmis tik scenoje nakties,
viltis, ramybė, paslaptis
atgims ir sužydės
Edeno sodai.
Arfos lies jautrias stygas
širdies. Tamsos valia
atburs galias,
mintis į tolius kvies.
Žavi gėlelė mėlyna
man laimę pažadės.
Bet kam tos svajos? –
bokšte aš -
princesė – kankinys -
vaduojuosi tik neviltim
maldas keliu aukštyn –
jau aiži sienos nuo kančios.
- O žvaigždės! Ką daryt?             
Už sienos slibinas ugnim
vis žada mane ryt.