Laimė

Jei jie nori būti laimingi,
Nesikeik, kad jie paltais juodais,
Apiplyšusiais džinsais
Kad kartu slampinėja
Senamiesčio kekšės su jais.
Vulgarios turgaus bobos
Murzini pijokai
Ir ant jų, būk geras, nepyk.
Tikėk, be tų žmonių,
Pasaulio aiškiai nebūtų.

Džiaukis jaunais, užsispyrusiais vyrais,
Visaip, kurių pilnėja piniginės.
Kad moterys puošias,
Linksmai gyvena, vaikos tų vyrų,
Su pilnom kišenėm.
Kas atsisako šitų vertybių
Džiaukis ir jais,
Ir jie nuostabūs.

Būk ramus- jie įsijautę kuria.
Ir na tai kas, kad vakarais
Be saiko geria, iš proto kraustos
Keistos muzikos klausos
Po senamiestį trankos
Gal jiems to reikia
Genialiai kūrybai,
O gal kad būtų laimingi...

Nepyk ant apšepusio girto senuko
Jei jis laimingas, kai jo kojos neklauso,
Jei jis laimingas po eilinio stikliuko
Išgėręs degtinės ir užsirūkęs.
Žmonių laimė skirtinga.
Nepyk ant žmonių,
Kad jie nori būti laimingi.