Kūkūū — čir čirr'

Sniegui tirpstant einu nusičiurkšti su džiaugsmu! / Ir vėl visi apgamai ant mano sielos pasimato! / Išeinu parūkyt, išgerti tos skanios dūminės arbatos, / O jai vis rūpi tik bekvapės meduolinės svajonės. / Patarnauju aš kvapui ir juodžemio vėjui, / Svaiginuosi spalvomis ir gyvenimo maita. / Aš vėl slenku link lango, kaip koks prašalaitis vėjas, / Nes jai, mat, nepatinka manoji migla. / Vaišinu ją melionais, arbūzais, samane, / Bet ji tiktai trokšta skaidraus upių kvapo. / Saujomis jai atnešu saulės medaus, vėjų tylos, / Bet tada ji tik nori ramunių rasos. / Dedu nuogas pėdas ant savo sielos šalto sniego, / O ji tik ima ir pribėgusi apkabina. / Ir vis dėl to, aš ją nesvietiškai beprotiškai myliu, / Nors ji visą laiką prie manęs tik tyli.