***

Apie snabždesius kuždasi nemigos,
Tų žmonių, kur košmaruose deginas.
Aimanos keičia dejavimus, juokas- krenta lyg ašaros.
Sietynai dantų fėjos rūbais, bet neskustom kojom.
Paprašius išpildyti norą, - storai, pagiežingai kvatoja.
Eini link šviesos, rankomis braunies,
Bet pirštai iš nerimo krauju ima žliaugti.
Skilveliai nenorom nutyla, vidui širdies kažkas sudreba ir
Jauti, kaip šviesa, toli buvus, į panages kojom sulenda.
Toks laimingas melsvais veidų atspalviais stovi,
Apkabini akim neįžiūrimus tolius,
Keistas jausmas su stikline prakaito uzgertas,
Ir pabundi…