Elegija

Vasarvidis mano kely
Ar pasirodys kada?
Jo lyg Šekspyro šauklys
Ieškau šalia ir toli...

Žmonės, veidai ir diena -
Dingo it sapnas nakty -
Godos - sužibo staiga
Žydinčio žiedo šviesa...

Nutolo žemė amžių žaros
Dar supilkavo svajose...
Bet kurgi  išėjai žodžio netarus,
Palikus gėlą mano širdyje?

Tu iš vaikystės ir gimtinės,
Upokšnio tyro vandenų
Mane geni į jūros plynę
Ateik ir vėl pašauk vardu...

Prašyčiau laumių, kad nupintų
Takų takelių  juostas stipresnes,
Tuomet Paukščių Taku atskristum
Žaltvykstės ryškia liepsnele...

Iškeltų juostos sidabrinės
Tave iš požemių -  gilių gilių,
Kur gali tave aplankyti -
Vergilijus su poetu.

Drauge įveiksim Hado burtus!
Liepsnos mūs širdys vėlei ugnyse...
Deja, abu mes esam žemės dulkės!
Besikankinantys savoje būtyje...