Pasimatymas su kariu.

Rytų frontas vieniem nešė mirtį,
        kiti pergalę šventė.
O aš radau abu ir tave.
Priešų riboj užrakintą.
Buvau brolių gyvybė
        ir sesių viltis.
O tavo veidą išvydus –
Turėjau būt netektis.
Užanty spaudžiau ginklą,
        skirtą, tikriausiai, tau.
Bet visai ne netyčia
        kulkas namuose palikau.
Nusimečiau nuo pečių išdaviką,
        sakiusį kraujo ryšius.
Tu pasislėpęs už medžio
Manęs dar, turbūt, nematai.
Uždėjau delną ant skruosto
        išsigandai lyg vaikas.
„Nuklydau nuo savų
        jaučiu kaip tiksi laikas. “
Ir nejučiom abu sustingom
        delnai tau sruvo gyvastim.
„Galiu žaizdas sutvarstyt,
        pasitikėk manim. “
Kaip sandėlys vaiduokliu
      pavirto pasakų pilim.
Tave nurengus visą
      ... užsimiršau žaizdas.
Išdavusi savo tėvynę
        priešo glėby sutirpau.
Atleisk, mano tėve.
Nesustodama eisiu toliau.
Nesijaučiau nei apgauta
        nei vėjų išdarkyta.
Į frontą mylimą išleisti
        sunku,
      kai broliai laukia jo.
Nelydėjau. Tik šūvį išklausiau,
      besitęsiantį per mišką.
Tai mano
pasimatymas
    (pasimatymas) su kariu.