Susimąstymas Pelenų dieną (juodraštis)

Pabarstai
pelenais,
Dieve,
mano
pražydusią
galvą
ir
suplojęs
delnais,
pavirsti
į boluojančią
kalvą.

O mane
palieki
nešti
kryžių –
šimtmečių
lažą,
ir staiga
pajuntu:
mano gėlos
nežmoniškai
smulkios
ir mažos.

Pabarstau
sau ir aš
nuo likimo
pavargusią
galvą
ir žinau
į dausas
nusinešiu
pilkšvėjančią
spalvą.

Nusileis
debesis
į nuskaidrintą
dievišką
luotą,
ir regėsiu
dausų
amžinai
šviesų
būvį –
spalvotą.

Tiek
Vilties
tolimos
kaip tamsos,
kaip apkurtusios
mūsų
tuštybės
ir sustojus
kely
netikėtai
tvirtai
įsižnybu.

Nesapnuoju –
tikrai,
kad
iš laimės
nedžiūgauta
garsiai,
nes žinau
amžinai
mes nebūsim
vergai,
besijuokiantys
karčiai

iš savęs
iš kitų,
iš tikrųjų
savųjų
vertybių.
Tik dėl to
dar viltis
nuolat
sąmonėj
kelrode
žiba.

2010