Numirėlis rogėse

„Rytą atsibudau rogėse. Nei kodėl, nei kada ten atsidūriau aš nežinojau. Baisiai skaudėjo galvą, ją šiek tiek pakreipęs pastebėjau nuo šalčio mėlynuojančius pirštus, o pabandęs pasirąžyti supratau, jog esu baisiai tvirtai susuktas į kilimą. Tą pat akimirką vėl užmigau, o ir neužmigusiam man mažai ką būtų pavykę nuveikti - buvau baisiai išvargęs, iš išgąsčio nė žodžio nesugebėjau ištart. „

    Kitą valandą greitosios pagalbos automobilis visu greičiu judėjo link įvykio vietos. Išgirdę apie įvykį įšokti spėjo ir ant suoliuko sėdėjo keturi žmonės. Vyriausiasis gydytojas Bimbiras mintyse svarstė, ar šį kartą pavyks nelaimėlį išgelbėti. Paskutiniuosius keturis kartus jis nesuspėjo laiku atvykti suteikti pagalbos.

    „Penktas - laimingas! „ - taip Bimbiras pabandė užvesti kalbą su kolegomis.

    Pietrusas, sėdėjęs priešais Bimbirą, įlipo tik ieškodamas nuotykių. Jis, jaunas studentas, bijojo būti paprašytas suteikti pirmąją pagalbą, nes medicinos pradmenų paskaitas praleido stebėdamas laikrodį ir skaičiuodamas, kiek liko laiko iki pabaigos. Važiuoti į pagalbą jis mėgo, kadangi čia nuolat įvykdavo kas nors netikėta, nuolat reikėjo skubėti, likdavo mažai laiko apmąstymams, ypač kai apie ką mąstyti nelabai buvo.

    „Oi Bimbirai, man tai dar tik ketvirtas“ - Pietrusas negalvodamas pasakė.

    „Kodėl tu taip pasakei? Juk Bimbiras sakė, kad penktas laimingas. O tu kiši savo ketvirtą nereikšmingąjį važiavimą ir gadini mūsų nuotaiką. „ - papriekaištavo Giedrė, vienintelė moteris mašinoje.

    Ji sėdėjo šalia Bimbiro ir nuolat šiam ką nors sušnibždėdavo į ausį - tik kažin ar Bimbiras klausė. Jei kas nors iš grupės turėjo rūpintis dėl dar vieno mirtino atvejo, tai buvo Giedrė, nes jai reikėjo prireikus nukentėjusiajam suteikti pirmąją pagalbą, o šią suteikti negyvėliui - nesmagu.

    Ketvirtas, bet ne paskutinis susigūžęs ir nutilęs kamputyje tylėjo Vykintas. Jis - Pietruso geriausias draugas, o Pietrusas kartu ir vienintelis jo ryšys su kitais keleiviais, pagalbos automobiliu ar, išvis, medicina.

    „O koks tau laimingas? „ - pasiteiravo Bimbiras, kuris buvo draugiškiausias iš visų, o tuo pat ir nekenčiantis tylos.

    „Laimingas? Juk žinai, kad aš netikiu nei laime, nei sėkme, nei kitokiais burtais. Mūsų rezultatas priklauso nuo to, kiek pasistengsime, o mažiau jaudindamiesi turime didesnę galimybę išgelbėti nelaimėlį. Tad tikiuosi, kad Pietrusas daugiau mūsų neblaškys. Gerai, Pietrusai? „ - savo mintis išdėstė Giedrė.

    „A-ha“ - pasakė Pietrusas.

    „Komanda, kažkur čia lipsime. Kur tiksliai nežinau, bet kai pamatysiu roges su kilimu, tai iš kart sustosiu. „ - pasigirdo penktojo ir paskutinio žmogaus scenoje, vairuotojo, balsas.

    Tada gydytojas su savo padėjėjais aptiko vargšą „numirėlį“, kaip jį tik pamatęs pavadino Pietrusas. Jis iš ties nepriminė nieko daugiau nei atšalusį kebabą. Rogės - tinkamos tik penkiamečiui, labai mažų matmenų. Kilimas - toks didžiulis, kad net nesimatė žmogaus dalių. Net iki šiol optimistišku išlikęs Bimbiras dabar kando lūpą - o kas jeigu išsukant iš kilimo kartu išsisuks ir oda, o liks vien mėsa ir kaulai?

    Tačiau nieko tokio nenutiko. Net nereikėjo atlikti dirbtinio kvėpavimo. Tas žmogus net nebuvo sušalęs. Jis net trumpam prabudęs spėjo pasikeisti keliais piktais žodžiais su Pietrusu. Vyriškį gydytojas kartu su vairuotoju greitai išsuko iš kilimo, užkėlė ant neštuvų, nunešė į mašiną, įkėlė, sulipo, ir nuvažiavo.

    Buvo kelios priežastys, dėl kurių žmogus buvo išgelbėtas. Pirma, buvo vasara, tad ne mažiau nei dvidešimt laipsnių šilumos, o „numirėlio“ rankos tebuvo nudažytos mėlynai. Antra, ant jo kūno nesimatė žaizdų, tad fiziniu požiūriu žmogus buvo sveikas. Trečia, tai buvo laimingasis, penktasis kartas.

2009/01/09