Dar viena meilės istorija...

Stoviu aš ant didžiosios uolos krašto kur tikriausiai viskas ir prasidėjo žvelgiu į bekraštį vandenyną, ir svarstau ar galėjo viskas būt kitaip? Ar galėjau ką nors pakeisti.. nežinau. Šitas klausimas kankina nuo tos minutės kai ji mane paliko vieną, vieną tuščioje, rudens spalvomis nuklotoje gatvėje. Prisimenu lyg tai butu įvykę vakar nors jau praėjo dveji metai. Nežinau. Gal vis dėlto aš galėjau ką nors pakeisti? Ką padariau ne taip? Kur suklydau? O gal buvau kaltas ne aš? Gal taip turėjo įvykt. Bet ta meilė, tas širdyse degantis jausmas ar tai buvo netikra? Ne tai ką jautėm vienas kitam buvo šimtu procentu tikra tos lūpos tamsų žiemos vakarą kurios šildė mane tos akys kurios žvelgė į tamsiausius sielos kampelius tas angeliškas veidas apsviestas mėnulio ar tai buvo netikra? Ne. Atsimenu dieną,  kai pirmą kartą aš ją pamačiau ji tarsi plaukė mano akyse skriejo oru aš iškart supratau kad tai mergina kurios geidžia mano širdis kurios aš taip ilgai ieškojau nes iki tos dienos nebuvau matęs nei vienos panašios į ją....
Nuskambėjo skambutis ir žinojau, kad su tuo skambučiu prasideda vasaros atostogos išėję su keliais klasiokais iš mokyklos pradėjom kalbėtis aš taip iš širdies pradėjau garsiai džiaugtis:
- Pagaliau vasaros atostogos pagaliau pabaigiau ta nelemtą vienuoliktą klasę. Ir su dideliu džiaugsmu paklausiau jų
-   Ei vyrukai tai ką žadat veikt per vasarą?
- Oi aš daug suplanavęs, - pasakė Jeronimas 
Jeronimas buvo vienas iš tų kurie daug kalbėdavo bet mažai darydavo. Ilgų geltonų plaukų ištysęs ir išbalęs kaip koks beržas. Linksmo charakterio mėgdavo papokštaut, bet nebuvo linkęs į mokslus. Mes jį pažinodami pradėjom pašiepdami klausinėt:
- ir ką gi tu tokio jau suplanavęs?
- Gal jau pabaigsi konstruot ta savo ralio dėžę? - pašiepdamas jo nebaigtus o gal būt ir net nepradėtus darbus juokdamasis kalbėjo Vytas.
Vytas apvalusis juokdarys. Bent taip jį vadindavom. Žinoma jis niršdavo išgirdęs tokį pasakymą bet nepuldavo muštis tiesiog pašiepdavo kokius mūsų bruožus. Tikras moksliukas vienais metais iš kūno kultūros gavo aštuonetą tai taip susinervavo kad iš to pykčio apibėgo apie keturis kilometrus. Atsimenu dar kaip šiandien kaip atvažiavus greitoji pagalbą jį gaivino.
- ne, - atkirto Jeronimas, - žadu su tėvais važiuoti į Graikija  pas senele kažkas tai nutiko
- gal su sveikata kas?
- Ne... man atrodo ruošiasi tuoktis su kažkokiu tai graiku
- Tai kiek tavo bobulei metų?
- Nežinau apie aštuoniasdešimt penkeri
- O tai patrakus bobutė
Mes visi ėjom ir kvatojom kai staiga Vytas man uždavė tą klausimą
- nu o tai ką tu žadi Pauliau daryt per šia vasara?
- Kiek žinau tėvai žadėjo lankyt daug šalių šia vasara tai manau truputi pasivažinėsiu
- O tai šauni vasara turėtu būt
- Aš irgi taip manau reiks paieškot kokios europietės
- Butinai, - juokdamasis pasakė vytas
- O dovanų ir mums po kokią parvežki, - žibančiom akim kalbėjo Jeronimas.
- Gerai gerai kaip aš jus galėčiau užmiršti? Niekada. Nu va pagaliau ir mano namas ką vyrai tai kaip suprantu vasaros gale geriausiu atveju susimatysim
- Tai tikriausiai
- Gaila bus jūsų tiek laiko nematyt bet ką padarysi...  linkiu geru įspūdžių visiems ir puikios vasaros o kad nieko nepamirštumėte ką reik papasakot- rašykitės
- Būtinai Pauliau tik nepamiršk europiečiu mums parvežt
- Nepamiršiu
Paspaudėm vienas kitam rankas ir visi patraukėm savo keliais. Prasidėjo vasara kuri liks mano atmintį iki mano gyvenimo pabaigos. Tai kas įvyko per ją tai buvo neįtikėtina galėčiau sakyt protu nesuvokiama ir netikrą. Atrodė lyg aš miegočiau o man kažkas sektų pasaką, gražiausia pasaulio pasaką...
Buvo birželio 23 kai aš ir mano tėvai palikom namus ir išvykom į Norvegiją. Buvo beprotiškai karštą bet mums pasisekė kad gavom maža vilą prie vandenyno. Skardžiai, pajūris, smėlynai. Labai tinkama vieta leist vasarai. Turistai gausa nepasižymėjo todėl buvo ganėtinai ramu. Pragyvenę ten savaitę pagaliau sulaukėm kažkokiu tai kaimynų. Pirmas dalykas ką pastebėjau kad jie irgi iš tos pačios šalies kaip ir mes. Tad supratau kad nebus sudėtinga susišnekėt. Kiekvieną dieną ėjau į paplūdimį nes karštis būdavo nepakeliamas ir kaskart nuėjęs šokdavau į vandenį. Vieną vakarą sugalvojau nueit pasigrožėt mėnuliu ir žvaigždėmis nes per langą žiūrint jų buvo galima pamatyt apie milijoną. Nutariau apžvelgt visą dangų užlipęs ant aukščiausios uolos. Užsidėjau striukę, nes vakarai buvo gan vėsūs atsirakinau duris ir išėjau. Kuo aukščiau lipau tuo daugiau dangaus atsiverdavo ir tuo daugiau aš juo grožėjaus ir kai buvau beužlipąs pamačiau kad viršūnei kažkas yra o kai priėjau prie pat man užgniaužė kvapą aš nežinojau nei ką sakyt nei ką daryt tai buvo panelė su angelišku veidu atrodė lyg Dievas ją būtų atsiuntęs į šitą vietą. Ką aš tada pajaučiau nėjo apsakyt žodžiais. Aš norėjau jai pasakyt kažką nepaprasto bet man kaip visad nesigavo. Nes žvelgdamas i jos akis kuriuose atsispindėjo vandenynas apšviestas pilnaties jos veidą kurį glostė dangaus šviesuliai aš negalėjau pratarti nei vieno žodelio . Jei ne ji turbūt nebūčiau išdrįsęs ką nors pasakyt. Atsisėdęs ne per toliausiai nuo jos vis mėčiau žvilgsnį į ją. O ji tai pastebėjus nusišypsojo ir tarė:
- labas ko toks nedrąsus?
Aš visiškai pasimečiau kas man beliko teko atsakyt
- labaaas aš drąsus labai drąsus
- nepasakyčiau jei taip jaudinies prieš panelę, - vis su šypsena kalbėjo ji
- nesijaudinu tik...
- kas tik?
- Norėčiau sužinot koks tavo vandenynas.. tai yra uola.. tai yra vardas
- Monika, - juokdamasi pasakė, - o tavo?
- Mano tai žvaigždės.. tai yra graži.. tai yra Paulius
Ji visai įsijuokė aš net truputį supykau kad ji taip iš manęs juokias bet po to supratau kad tikrai juokingai elgiaus. Taip susipažindami juokdamiesi praleidom visą naktį. Vaikščiojom pakrante bet man labiau buvo panašu kad ji sklandė oru. Netikėjau kad gali būt tokia ideali būtybė realybei. Jos šviesūs lyg kopų smėlis ir ilgi lyg visa pakrantė plaukai buvo glostomi švelnaus vasaros vėjo žydros lyg vandenynas ir gilios lyg bedugnė akys vis žvelgdavo į mane. Pasirodo ji yra tų kaimynų kurie atsikraustė duktė. Ji teigė kad pora sykių mane matė bet kur kada ir kaip aš jos nepastebėjau taip ir nesužinojau bet man tai nebuvo aktualu man bevaikštant su ja buvo svarbiausia išsiaiškint kas man dėjosi viduj kai ji žvelgdavo į mane. Tai buvo pradžia viso to ką po to galėjau pasaka vadinti. Nuo kitos dienos mes susitikdavome vis dažniau. Kai būdavau su ja vasaros karštis palyginus su tuo kas dėjosi mano viduje buvo lengva atgaiva kūnui. Tas jausmas buvo užvaldęs visą kūną ir pastebėjau kad ne aš vienas taip jaučiuos kuo toliau tuo nedrąsesnė darėsi ji. Ji lyg kažko norėjo bet nedrįso sakyt. Po kiek laiko supratau kad tai ko ji norėjo buvo... bučinys. Staiga suvokęs ta dalyką pats pradėjau jaudintis. Ne dėl to kad tai būtų mano pirmas bučinys ar panašiai bet nežinojau ar aš pajėgsiu surast savyje jėgų prisiliesti savosiomis lūpomis prie angelo. Tai turėjo įvykt savaime ir tai įvyko tada kada aš labiausiai nesitikėjau. Eilinį vakarą išėjome pasivaikščioti palydėti saulės nes saulėlydis čia buvo nuostabus. Sėdėjom kaip visad vienas nuo kito truputį atsitraukia kai staiga ji ištarė:
- kaip pasidarė vėsu
- mhm, - nežinodamas ką atsakyt sumykiau
ji pasislinko  prie pat atsirėmė į mane ir toliau stebėjo saulės paskutinius spindulius kyšančius iš debesų. Aš lėtai kilstelėjęs ranką apkabinau ją ir tada viskas lyg pranyko likom tik mudu tyloje. Ta tyla, ta neapsakomai maloni tyla kurioje girdėjau tik savo širdies plakimą. Aš ją priglaudžiau dar labiau  prie savęs ir supratau. Aš ją myliu. Tikiuosi neištariau to garsiai. Pažvelgiau į ją o ji dar vis ramiai žiūrėjo į pirmąsias patekančias žvaigždeles. Ne. Tai tik mano mintyse nuskambėjo tai kas nedavė man ramybės visą tą vakarą. Staiga ji pasikėlė ir pasakė kad jai laikas namo  atsistojo ir jau buvo bepradedanti eit kai aš sustabdžiau ją priėjau prie pat apkabinau per liemenį užsimerkiau ir lėtai lūpomis artėjau link jos staiga pajutau kaip mūsų lūpos švelniai susilietė ji visa virpėjo bet tas bučinys, tas angeliškas prisilietimas buvo... ir po dviejų metų aš jį dar vis jaučiau ant savųjų lūpų. Nežinau kiek laiko visa tai vyko nes bučiuodamas ją patekdavau ten kur nėra nei laiko nei materijos. Nejaučiau žemės po kojom atrodė lyg aš skriečiau oru jaučiau tik šiltą vėją kuris mėtė jos plaukus. Kai visa tai baigės mes pažvelgėm vienas kitam į akis ir nusišypsojom. Netarėm nė žodžio už mus kalbėjo gamta ošiantis vandenynas ir šnabždantis vėjas. Nulipom nuo uolos susikibę rankomis palydėjau ją iki namų atsisveikinau dar karta pabučiuodamas ir akimis lydėjau iki tol kol ji įėjo į vidų po to dar dešimt minučių prastovėjau kol galiausiai atsigavau po to kas įvyko ir susimąsčiau ar tai tikrai buvau aš? Kas mane užvaldė kad drįsau taip padaryt?  Grįžau namo su tiesiog šviečiančiu veidu tai tikrai buvo geriausia diena, geriausias vakaras praleistas per visa mano gyvenimą.
Kiekviena diena buvo geresne už praėjusia nes aš visas jas leidau kartu su Monika. Po to aš ir mano tėvai turėjom išvykt i Italija  bet aš nenorėjau išsiskirt su ja todėl jiems pasakiau arba mane paliekat su ja arba pasiimam ją kartu. Tėvai nenorėjo palikt manęs vieno tad mes pasiėmėm ją kartu. Taip važinėdami po Europą ir ne tik. Mes visas dienas leisdavom kartu. Tai buvo nuostabiausia vasara kuria tik galėjau turėt. Tie trys mėnesiai įstrigo atmintį visam šimtui metų. Baigės svajonės ir teko grįžt i savo gimtąją šalį man labai pasisekė nes Monika gyveno ne tik kad toj pačioj šalyje bet ir tam pačiam mieste. Nieko negalėjo būt geriau. Grįžęs namo pirmiausia nulėkiau iki Jeronimo ir vyto jie jau irgi buvo grįžę iš vasaros atostogų ir jau ruošėsi daiktus į mokyklą. Aš jiems papasakojau viską ką tik galėjau apie ta mano vienintelę, bet kai parodžiau nuotrauką jie pradėjo juoktis sakydami:
- jo... gražios tavo svajonės brolau, bet ji ne tau tu pažiūrėk kokia ji, o koks tu palyginus su ja
- tikra tiesa nėr šansu tau kad su ja kas nors išeis
- kaip nėr šansų, - pradėjau jiems priekaištauti, - juk visą vasara su ja praleidau
- neblogai mus bandai išdurt seni bet nieko tau nepavyks
- aš rimtai juk šneku. Pamatysit jūs ją  kada nors prisiekiu
- kai pamatysim tada gal ir patikėsim bet dabar tai..., - ir jie pradėjo kvatot
prasidėjo mokslai, dvylikta klasė egzaminai prieš akis o man galvoje tik vienas vardas neduoda ramybės.... Monika. Pradėjom susitikinėt mieste vis dažniau. Prasidėjo ruduo artėjo kalėdos ir nauji metai o mūsų širdyse vis dar degė ta pati meilė kaip tada kai aš ją pirmą kartą pabučiavau. Tie ilgi žiemos vakarai praleisti kartu tai mano tai jos namuose, bendros kalėdos, dar vis prisimenu jos šypsena kai ji išvyniojo mano dovanotą dovaną, nauji metai praleisti kartu ir jau vytas su Jeronimu pradėjo tikėt kad tarp manęs ir jos išsitvieskusi didelė meilė.
Mūsų metinės buvo nepaprastos  mokslai jau buvo pabaigti egzaminai išlaikyti. Trys egzaminai ir visi šešetais. Žinau nekas ir toks negražus skaičius gavos 6. 6. 6. nesu aš labai tikintis bet draugam buvo proga pasišaipyt.  Pradėjo vadint mane velnio vaikiu taip gavau šita pravardę bet netikėjau kad tie skaičiai taip pakeis mano gyvenimą... metines praleidom užsakytoje pirty prie didelio ir gražaus ežero.
Vakaras  buvom tik dviese sėdėjom kambarį dviese prieš mūsų akis degė gal kokia dvidešimt žvakių vėl buvo tylu kambarį buvo girdėt tik šnabždesys kuris skriejo iš mūsų lūpų. Ir ji staiga užvedė kalbą kas būtų jei mes išsiskirtume? Aš niekad apie tai nebuvau galvojęs ir net nežinojau ką atsakyt tik pasakiau kad to negali būt mes vienas kitą per daug stipriai mylime. Ji nuleido akis ir toliau kalbėjo nukreipus temą. Tada nepagalvojau nieko blogo bet po truputį tai vis ryškėjo ji vis labiau buvo užsiėmus nieko nerašydavo. Dienomis būdavo užsiėmus o vakarais pavargus. Pasibaigė vasara po mūsų metinių aš ją mačiau tik kelis kartus o kai pamatydavau ji nebūdavo tokia kokia buvus ir žinojau kad kažkas ne taip todėl kai mokslai jau buvo įsibėgėję paprašiau jos kad vakare mes susitiktume. Gatvės  žibintų šviesos skverbėsi pro medžių alėjos lapus. Gatvė buvo nuklota rudens spalvomis išpuoštu kilimu staiga išgirdau šlamenančius lapus už nugaros ir aukštakulniu taukšėjimą žinojau kad tai ji. Atsisukau ir mačiau jos veide nerimą, ji tarsi norėjo verkt bet tvardėsi žinojau kad kažkas negero atsitiko. Ji priėjo apkabino mane ir aš neištvėręs paklausiau:
- kas atsitiko?
- Pauliau aš turiu tau prisipažinti negaliu daugiau taip....
Ir aš supratau ką ji nori pasakyt toliau ir staiga mano svajonių pasaulis dužo į šipulius tesugebėjau paklaust ar senei? Atsakymas šokiravo mane
- šeši mėnesiai... ir ji pravirko atsiprašinėdama
- nereikia tavo ašarų man, nereikia.... gali eiti... ačiū už netikras svajones..., - ir paskutinį karta tyliai ištariau ačiū...
ji dar bandė atsiprašinėt bet aš pakėliau galvą į dangų užmerkiau akis ir nebegirdėjau jos o  kai atsimerkiau pamačiau ją nueinančia ji paliko mane šaltoje rudens naktyje. Dar kartą pakėliau galvą į dangų ir neatsimenu ar tai lietaus lašai pradėjo riedėt mano skruostu ar tai mano ašaros, sūrios lyg vandenynas ašaros.....
Dveji metai praėjo nuo tos dienos kai ji mane paliko, o aš vėl grįžau į pradžią į ta vietą kur viskas prasidėjo. Žvelgiu į vandenyną ir galvoju ar galėjo viskas būt kitaip? Nemanau. Tai kas turi pradžia visada turi ir pabaiga bet juk kiekvieno dalyko pabaiga naujo pradžia ir kas mūsų nepražudo padaro tik stipresnius. Sunku gyvent su nepamirštamu skausmu bet kiekvienas naujas dalykas, geras prisiminimas slopina skausmą. Tad gyvent reik ne prisiminimais o šiomis dienomis tada ir gyvenimas atrodys šviesesnis.... krisdamas nuo uolos galvojau aš.