Tikrai nebandau pasakyti, kad šis kūrinys yra plagiatas, bet noriu pasidalinti tuo, kad skaitydama prisiminiau Mačernio šitą:
Miško gilumoj srauniam šaltiny Maudos nimfos, išsipynę plaukus. Mėnesienoj kūnai jų auksiniai Lūždami vandens paviršium plaukia.
Kai jos šoka, žaidžia ir dainuoja, Nuo dainų pabunda visas miškas; O šaltinis upeliu sraviuoju Joms po kojų puldamas ištyška.
Netoli, prie medžio prisiglaudęs, Gaurakojis, negražus satyras Seka, kaip jos taškosi ir maudos.
Jį pamatę, klykdamos per girią, Tartum vanago paukštyčiai užkluptieji Nimfos, vejamos satyro, skrieja.
Siužetas patinka. Klasika, bet pabaiga banaloka, nors suprantu, kad norėta tiesiog patraukti save per dantį truputį. Nepatinka bandymas dirbtinai surimuot, kuris nėra nuoseklus ir padaro tokį chaosėlį.
Šypseną išspaudė. Bet suabejojau nuoširdumu. Na ir širdelės, amūrai visokie tai jau kiek pabodusi raiška. Moralas būtų - atsargiai su ginklais ir meile (: 2,75
O, nežinojau, kad Amūras kada nors būna užmigęs... O kai nimfos sužeidžia, ar meilė būna TIKRA? Stinga ritmo darnos, kai kur kalba primena šnekamąją, ne poetinę. Žaismingumas patiko.