Tylos kalba (tęsinys)

5

Veidai, vardai, gyvenimas po saule -
Kasmet, kasdien, kas valanda.
Tuo pat keliu teisybė ir apgaulė
Keliauja. Dilgčioja sena žaizda.

Naktis, įsmeigus akį, žiūri
Į sielos šulinį, į pačią gelmę -
Ką tas žmogelis savyje turi -
Angelą, nevykėlį ar velnią?..

O kai naktis užverčia sunkią bylą,
Kurio lig karsto įrašytas, -
Aušros trimitu plėšo tylą
Kasdieniškai vis naujas žemės rytas.

6

Nakties ramybei duoklę skyręs,
Naktyje nerimo ieškojęs,
Dvejonių kasdieninių tyruos
Pailsęs vakarop sustojau.

Pro debesų grotas į žemę
Nežinoma žvaigždė baukščiai žiūrėjo,
Kur žmonės eina, miršta, gema,
Kur nerami dvasia Kūrėjo

Į sielą srūva palengva,
Kad polėkiu apvainikuotų dieną,
Paliktų atminty giliai sva
Prieš ilgą kelią laiminus kiekvieną.

7

Tyloje vakarės atminties
Tarsi senam gražiam kine,
Ieškojau laimingosio baigties
Su virpančios širdies žinia.

Bet metai trenkiančiu žingsniu
Pro šalį lyg kareiviai pražygiuoja.
Ką palydėjau mintimi, kai ką šypsniu -
Nejaugi kelyje beviltiškai sustojau?..

Kad atmintis užmegztų vaisių,
Nakties paguoda netikėki,
Dangus dienas į dieną keičia
Ir laimina kiekvieną duonos riekę...

Pabaiga