Girdi? Užteks tylėt! Bent žodį...
Nenoriu nieko, tiktai klaust ir klaust,
Ar su atsakymais, ar vėl toliau – be jų,
Aš pavargau bąstytis po save ir po visus.
Ar Tu! nulaužei Dievą mano?
Kaip medį paskutinį ir nevertą būt,
Ar užpūtei žvakes, kaip aukurus tuščius?
Ir mano žodį pataisei, kad nebetiktų niekam.
Girdi! Vienatvėj Tau aš per garsus?
Per daug myliu? Nors tik šitom raidėm,
Kalbu. Ir taip retai. Ar kada nors pabučiavau?
Kažką bent kruopelyte tikro. Ne! Tiktai iliuzijos.
Neliesk manęs! Palik! Rūdyt kažkur,
Kur rasi tiktai Tu. Ir niekas kitas. Patogu?
Smagu jei taip. Bent gera. Bent jau Tau įtiks.
Juk uždarytas. Juk nebėgu. Tiktai klausiu. Tiktai tiek.
Girdi! Štai baltas lapas. Imk ir atrašyk.
Arba suglamžęs šveisk į sieną. Man atsiprašyt.
Ir raginti nereikia. Padaryta bus. Nereiks palaukt.
Tik kada nors. Pasivadink kažkuo! Ką bus lengviau iškęst...