Vargeta (juodraštis)

Vidury lauko, apjuostas želmenų kilimo, stovi senas kryžius. Plakamas lietaus ir vėjo, mena tolimą praeitį... Metų laikai keičia kilimo spalvą, tik nesikeičia kryžius: toks pat nuo laiko pajuodęs, palinkęs į priekį kaip ir prie jo kasdien atslenkantis skarmalų gniutulas...
„Juozuti, tu mano, Juozuti, ką bedarysi pasilikęs vienas... – girdžiu rypuojančią jo motiną. – Su saule negyvensiu... Gal kada kokį kąsnelį įduosit mano Juozeliui...“
Seniai jau spėjęs pasenti, iš Juozelio visu Juozu virsti, motinai jis vis dar Juozučiu Juozeliu buvo...
Atėjo lemtinga valanda, ir liko Juozas vienut vienas... Šiaip taip gyveno, šiuo tuo maitinosi... Buvo girtuoklėlių apvaginėjamas, visokių pabaldų gąsdinamas...
Šalčiams spustelėjus, karve vedinas išėjo pas seną tetą... Pavasarį grįžęs, vietoj sodybos rado surūkusių nuodėgulių krūvą... Valdžia įsakė traktoriais sugriauti be priežiūros paliktus namus... Paskui ir styrančius sienojus kažkas dar uždegė... Nebeliko priebėgos kampo...
Prisiglaudė varguolis mažoje trobelėje, gerų žmonių atiduotoje. Toliau vargą vargo... Ėjo per kaimą šunis lodydamas. Kas duonos kąsnelį, kas bulvių, kas lašinių bryzelį įdėdavo. Gailestingesni ir karštymo pasrėbti įpildavo, per šventes pyrago atriekdavo...
Valdžia keletu litų šelpė. Bet šelpk nešelpęs tokį vargetą – kaip į kiaurą maišą. Tai vaikai apspitę pinigus išvilioja arba kišenes iškrato, tai pats užmiršta, kur juos nukiša, arba skanėstų užsimano, tai plokščią butelaitį pirkinėja...
– Juozai,  prasigersi, girtuokliu virsi. Ar nebijai? – klausinėja kaimynai.
– Žinai, šilčiau, – pasigirsta atsakymas.
Ir kaip kitaip tokiam bėduliui šilumos prasimanyti. Nė pagalio malkų neturėdamas, žiemą vasarą gyvena dovanotoje trobelytėje. Vasarą šilta, o žiemą... Vargu ar kas ilgai jo ledainėje ryžtųsi išbūti. Kokia liga galima susirgti. Tai ir eina per kaimą, į laukus, kad judėdamas apšiltų, nereikėtų šaltyje tūnoti. Eina į mišką, apžiūri kiekvieną medį, pavasarį paukštelių pasiklauso. Buvusias valdas apeidamas vis dejuoja, kad jam nuosavos žemės ir miško, sovietų atimtos, niekas nesiruošia grąžinti.
– Ar dirbtum atsiimtą žemę, Juozai, – dažnas klausinėja.
– Bet ji mano... – tvirtina mindžiukuodamas.   
Kas gi padės jam tą žemę susigrąžinti? Neatsiras tokio...
Taip ir vaikščioja per lietų ir vėją į tą savo šventą vietą, kur mažas būdamas augo, kur su tėvais gyveno... Kažkokia jėga jį kasdien ten traukia. Dažnai šlapias – sulytas arba rasą nubraukęs – iš tenai pareina…
Iš tolo matau prie kryžiaus styrantį varganą skarmalų gniutulą, prie apgriuvusios tvorelės parimusį... Ką jis ten mąsto, ką prisimena?.. Kas žino?..

                                                                            1997