Sąjunga

Meldžiu ramybę bristi sielon,
patalu žaizdas uždengus,
rimti su daina gyvenimo...

Ramybė liko Dievo namuose
sulaukti mano šauksmo tyliai,
nebylumo siurbus bridusio į naktį.

Bet laukimo naktys ilgo kelio sutemoj
nuėjo meilėj savo
žvaigždėmis apdėti skruosto lelijas.

Nuo Dievo link žmogaus nuslydo mintys
maldoje tikėjimo sudėtos
ir kelionėn liko du sukibę prieš altorių.

Gyvenimas toks baltas
sekus sielos bręstančias gijas,
į Dievą beldusias kaskart palikti lašo...

Nuo vienumo link tėkmės
į du sujungti upėmis nubėgusias vagas
žmogus šventu gyvenimu save vadina,

Likimas leidžia džiugesio dainom prabilti...