Galvojau šiąnakt apie trumpą būtį,
Prasmunkančią laike, – kaip lašą dykumoj.
Kol leidžia Dievas, noriu su žmonėm pabūti. Nekrausiu sienų
Ir nebematuosiu gėrio laipsnių. Pati žinau,
Kad sukrešėjęs purvas gydo skaudulius širdies, –
Neleidžia nevilčiai giliai įsišaknyti. O suplanuoti siekiai kartais
Virsta drumzlėmis nakties juodos, kur žiburiai neprasiskverbia
Ir dvokia ateitim.
Mąsčiau apie likimą, protą ir jausmus,
Kurių tėkmės nebegaliu pavyti.
Na ir tegu. Lai liejasi ir plūsta, –
Džiaugsmu dangaus ar širdgėla geltona.
Vis tiek jie nepaklūsta metams, anei vėjo krypčiai. Tik protui,
Šnabždančiam apie draugystę, išdidumą, garbę. O gal ir meilę,
Siunčiamą likimo.
Taip Aldona, vakare prieš užmiegant arba naktį, kai kankina nemiga lanko tokios nesustabdomos,nesuvaldomos mintys apie būtį, apie likimą, bet dažniausiai nejučiom užmiegi ir nori nenori iškeliauji į paralelinį pasaulį :)