Vaikščiojau nusiminęs po miestą, nes negalėjau susitaikyti su esama padėtimi. Staiga prie manęs priėjo vyras ir užkalbino paklausdamas ar nenoriu pirkti žaislų.
- Ne kam man tie žaislai? - atsakiau.
- Tai sunki vaikystė pas tave? Medinis arkliukas, jok jok toli nenujosi.
- Ką jūs čia šaipotės? - pasimečiau.
- Medinė mašina prikalta prie žemės - važiuok kur tik nori.
Staigiai nubėgau nuo to žmogaus ir ėjau toliau. Už kito kampo vėl stovėjo medinių žaislų gamintojas. Staiga mane apėmė juokas ir aš pradėjau raitytis ant žemės, nes atpažinau, kad ten buvo mano tėvas.
- Duok penkis, seni!